Mažų pergalių ir iššūkių kupinos žiemos paralimpinės žaidynės
Mindaugas Bilius, Jacopo Piccardi, Aistė Labinaitė, Rapolas Micevičius, Asta Narmontė, Brad Watson, Kristina Jučienė | Vytauto Dranginio/LPAK nuotr.
Milano ir Kortinos žiemos paralimpinės žaidynės pasiekė finišo tiesiąją. Uždarę žaidynes italai estafetę perdavė prancūzams, mat 2030 m. žiemos paralimpinės žaidynės vyks Prancūzijos Alpėse. Po 32 metų Lietuvą į žiemos paralimpines žaidynes sugrąžinęs Rapolas Micevičius garbingai atstovavo Lietuvai. Dalies kojos neturintis ir LL2 negalios klasėje besivaržęs žaidynių debiutantas snieglenčių kroso rungtyje užėmė devintą vietą, o pakalnių slalomo varžybose finišavo tryliktas.
– Prieš išvyką į Kortiną, jūsų sąskaitoje jau buvo trejos paralimpinės žaidynės, tačiau visos jos – vasaros. Pirmą kartą teko dalyvauti žiemos žaidynėse. Kokį įspūdį paliko šios žiemos paralimpinės žaidynės – organizacine ir emocine prasme?, – paklausėme Lietuvos misijos vadovės Astos Narmontės.
– Tai buvo pirmosios mano žiemos paralimpinės žaidynės. Taip pat tai buvo ir svarbus įvykis mūsų šaliai, juk Lietuva į žiemos paralimpines žaidynes sugrįžo po 32 metų pertraukos. Žaidynės visada yra įspūdingas, emocingas renginys, kur susirenka stipriausi pasaulio atletai. Šį kartą jos buvo išskirtinės ir todėl, kad paralimpinis miestelis buvo ne vienas, jų buvo net trys. Taigi jie buvo šiek tiek mažesni. Lietuvos delegacija gyveno Kortinos paralimpiniame miestelyje, įsikūrusiame kalnų papėdėje. Miestelyje gyveno apie 340 sportininkų, o iš viso ten buvo apie 1050 gyventojų. Mūsų laikinaisiais namais tapo modulinių gyvenamųjų namelių kompleksas. Emocijų tikrai netrūko. Pirmiausia, žinoma, visus užplūdo pasididžiavimo jausmas, jog Lietuvos vėliava vėl sugrįžo į žaidynes. Taip pat netrūko ir džiaugsmo, ir nuovargio akimirkų. Tikrai buvo visko. Tačiau svarbiausia, jog Rapolas Micevičius garbingai atstovavo Lietuvai, užėmė aukštas vietas. Kitų šalių snieglenčių sporto atstovai nuolat kalbėdavo apie jo didžiulę pažangą bei potencialą.
– Kuo šios žaidynės skyrėsi nuo ankstesnių paralimpinių patirčių?
– Iš tiesų žiemos žaidynės yra kitokios. Nors galbūt pirmiausia reikėtų išskirti tai, jog turėjome nedidelę komandą. Tačiau ji buvo labai stipri. Mūsų tarptautinėje komandoje (vienas Rapolo treneris buvo britas, kitas – italas) treneriai darė viską, kad Rapolo pasirodymas žaidynėse būtų kuo geresnis. Kalbant apie pačias žaidynes, turbūt italai yra tiesiog lankstesni, laisvesni. Čia tam tikri dalykai vyko tikrai greičiau ir lengviau nei, pavyzdžiui, žaidynėse Tokijuje ar Paryžiuje. Japonijoje taisyklės buvo labai griežtos, Prancūzijoje buvo labai daug dėmesio skiriama saugumui, patikroms. Čia viskas vyko kitaip. Būta ir itališko vėlavimo. Nors tikrai žaidynės buvo suorganizuotos puikiai. Tiesa, pirmą kartą Lietuva nedalyvavo žaidynių atidarymo bei uždarymo ceremonijose. Kartu su Latvija, Estija ir Čekija protestavome prieš rusų dalyvavimą žaidynėse. Tiesiog visą dėmesį skyrėme startams.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai ruošiantis šioms žaidynėms ir jau ten nuvykus?
– Žiemos sportas yra brangus. Todėl esame labai dėkingi Nacionalinei sporto agentūrai ir rėmėjams už visapusišką jų paramą. Tik dėl jų galėjome suteikti Rapolui tinkamas treniruočių sąlygas. Jis dalyvavo ne vienoje tarptautinėje stovykloje, išbandė jėgas varžybose skirtingose šalyse. Nuvykus į žaidynes, viskas vyko sklandžiai. Komanda buvo susitelkusi, pasiruošusi. Visi dirbo savo darbą. Tiesa, buvo kilę tam tikrų iššūkių dėl Rapolo sveikatos, teko gerti antibiotikus dėl bigėje kilusios infekcijos. Tiesiog jis sportuoja negailėdamas savęs. Norime dar kartą padėkoti mūsų nuostabiai kineziterapeutei Kristinai Jučienei, kuri darė stebuklus, rūpinosi visos komandos sveikata. Nors, žinoma, kalbant apie iššūkius, skaudžiausia ir karčiausia piliulė buvo žinia, jog agresoriai grįžo į sportą. Dėl to labai pikta ir skaudu. Mes visa širdimi palaikome Ukrainą.
– Kaip vertinate Rapolo Micevičiaus pasirodymą šiose žaidynėse?
– Rapolas grąžino Lietuvą į žiemos paralimpinį sportą, kitaip sakant, pradėjo rašyti naują istorijos knygą. Tai jau yra didžiulis pasiekimas. Tikrai jaučiame, jog susidomėjimas paralimpiniu žiemos sportu auga. Norėjome, jog Rapolas žaidynėse patektų į finalą, toks buvo tikslas. Jis tai ir padarė. Devinta vieta paralimpinėse žaidynėse yra aukštas pasiekimas. Juk konkurencija čia yra didžiulė. Žinau, kad pats Rapolas tikėjosi geresnių rezultatų. Jo pažanga sužavėti kitų šalių atstovai, treneriai iš anksto jau kabino medalius. Tačiau sportas yra sportas. Rezultatas yra puikus ir vertas pasididžiavimo. Mane asmeniškai ypač džiugina iš karto po pakalnių slalomo varžybų pasakyti Rapolo žodžiai. Paklausiau, ar vyksime į 2030 m. žiemos paralimpines žaidynes Prancūzijos Alpėse, o jis atsakė: „Palėksime, palėksime“. Aš tuo net neabejoju. Per šį laikotarpį žaidynėse, mačiau, kaip jis stengiasi, aukojasi, atiduoda visas jėgas. Niekas nesustabdys šio sportininko. Tikrai galime didžiuotis turėdami tokį Lietuvos atstovą.
– Ką jo rezultatai pasako apie Lietuvos potencialą žiemos paralimpiniame sporte?
– Pats Rapolas turi didelį potencialą ateityje parodyti aukščiausius rezultatus. Tai buvo jo paralimpinis debiutas, pirmosios žaidynės. Tai buvo tarsi mokykla. Beje, turime dar vieną parasnieglentininką – Darių Šantarą. Šiuo metu jis treniruojasi Didžiojoje Britanijoje. Iš britų trenerių žaidynėse girdėjau puikių atsiliepimų apie mūsiškį. Lietuvos paralimpinis komitetas daro viską, kad kuo daugiau vaikų ir suaugusiųjų su negalia sportuotų. Žinoma, kalbu ir apie žiemos sportą. Kai visi turės galimybes tuo užsiimti, kai tai taps populiariu laisvalaikio leidimo būdu, turėsime ir čempionų. Neturime tradicijų, neturime infrastruktūros, bet, tikiu, bėgant laikui, tai pasikeis. Nuolat vykdome projektus, šviečiame visuomenę, rodome, kaip neregiai, nevaikštantys žmonės užsiima kalnų slidinėjimu, sėkmingai žaidžia akmenslydį, ledo ritulį ir pan. Tikiu, jog šios sporto šakos populiarės. Juk Rapolo pavyzdys puikiai įrodo, kiek daug gali žmogus, kai turi tikslą.
– Ar po šio mūsiškio paralimpinio debiuto galima tikėtis didesnio dėmesio žiemos sportui Lietuvoje?
– Paralimpinės žaidynės visada padidina susidomėjimą asmenų su negalia sportu. Tikiu, kad taip bus ir po šių žaidynių. Taip pat planuojame įvairius projektus. Pavyzdžiui, netrukus kviesime į specialią žiemos paralimpinių žaidynių parodą, kurią planuojame eksponuoti visoje Lietuvoje, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie žiemos paralimpinį sportą. Vykdysime edukacines programas vaikams visoje Lietuvoje, kviesime mažuosius į paralimpinių pamokų dieną Kaune. Tikiuosi, jog ten galėsime pristatyti ir žiemos sporto šakas. Taip pat vedame mokymus ir fizinio ugdymo mokytojams. Supažindiname juos su įtraukiomis pamokomis. Jei vaikai su negalia sportuos, stiprės, tai darys kartu su bendraamžiais, didelė tikimybė, kad atsiras naujų talentų. Juk jie gali pasirinkti ir žiemos sportą.
– Po ketverių metų geriausi pasaulio žiemos sporto paraatletai rinksis Prancūzijoje. Tikite, jog ten prie starto linijos galime pamatyti daugiau lietuvių?
– Labai tikimės ir darysime viską, kad taip nutiktų. Kviečiu visus žmones su negalia, norinčius išbandyti sportą, nebijoti ir išdrįsti, žengti tą pirmąjį žingsnį. Vietas, kur tai galima padaryti, galima rasti mūsų svetainėje parateam.lt/sportuok. Čia yra ir interaktyvus žemėlapis su prieinama sporto infrastruktūra, ir patogiai pateikta informacija apie šalyje veikiančius asmenų su negalia sporto klubus. Jei turite klausimų, kreipkitės į mus. Tikrai atsakysime ir suteiksime visą norimą informaciją.
– Ko norėtumėte palinkėti Rapolui tolimesnėje jo karjeroje?
– Rapolas yra užsispyręs, ryžtingas, savęs negailintis, talentingas, tikslo siekiantis atletas. Linkiu nesustoti, toliau daryti tai, ką darė iki šiol. Taip pat linkiu išmokti Kortinos pamokos. Rezultatai ateis patys. Didžiuojamės galėdami būti šio puikaus atleto sporto kelyje.
