Dakarą užbaigęs Albertas Veliamovičius iškeikė mechanikus ir Casterą: „Debilų debilas“ nežino, ar dar grįš į Dakarą

 Penktasis 2026-ųjų Dakaro etapas tapo paskutine stotele šturmanui Albertui Veliamovičiui ir Saudo Arabijos lenktynininkui Salehui Al Saifui (#414, „Dark Horse Team“). Nuvažiavęs 166 km, ekipažas buvo priverstas sustoti ir paskelbti apie pasitraukimą iš lenktynių.

Lietuvos sportininkui tai jau trečiasis Dakaras ir trečia nesėkmė iš eilės (2024 m. pasitraukta 6-ajame etape, 2025 m. – 3-iajame). Šių metų pasirodymas buvo banguotas: po 20-osios vietos prologe sekė 27-oji vieta pirmame etape, o vėliau ekipažas demonstravo aukštą tempą ir dukart (2-ajame bei 4-ajame etapuose) finišavo 11-as. Tačiau technika maratono neišlaikė.

A. Veliamovičius atvirai papasakojo apie techninį košmarą, kuris prasidėjo dar vakar:

„Ką, draugai.. Mano Dakaras yra baigtas. Trečias Dakaras, trečia nesėkmė. Sulūžo apatinė šakė, dar vakar ji vos atlaikė, mes apie tai nežinojome. Tik 10 km iki finišo aš pradėjau jausti degėsio kvapą. Kaip ir praėjusiais metais, bet Salehas sakė, kad ištempsime, nedaug buvo likę, tiesioji. Finišavome. Pažiūrėjome, kad dešinys galinis ratas kreivai stovi ir duslintuvas atsikabinęs nuo turbinos. Viršuje iš karto yra ventiliatorius, laidai.. Labai pavojinga taip važiuoti, nes gali sudegti bagis. Atvažiavome iki maratoninio bivako, duslintuvas labai karštas, reikia porą valandų laukti, kol atsiaušins. Nuėmėme ratą, pamatėme, kad traukė skilusi trijose vietose. Jos nesusiremontuosi, nebent kažkas turi „svarkę“, bet niekas neturėjo. Nusprendėme važiuoti šiandien lėtai, nors vakar baigėme 11-oje vietoje. Ratas kreivai stovi, traukė plyšusi, duslintuvas su viela laikosi.. Startavome, mus visi aplenkė, nes kur 70–80 km/val. galima važiuoti, mes tai darėme 20–30 km/val. Bet kilometrai ėjosi, pravažiavome 150 km, tada kuro užpilimas ir po užpilimo praėjo dar koks 40 km, bet vėl mašiną pradėjo nešioti. Traukė plyšo, lūžo, pradėjo mažos traukutės remtis į ratą, suportą. Stojome remontuoti, tai jau stovime tris valandas. Ryšio čia nėra, bet stovėjo arabai netoli, susisiekė Salehas, važiuoja mechanikas, susitaisysime“, – pasakojo A. Veliamovičius.

Sportininkas neslėpė nusivylimo komandos darbu ir partnerio mentalitetu.

„Salehas jau sakė – „Dakar finish, no race“. Sakiau, kad gal kokį dar vieną ruožą, palaukime kopų, bet jis sakė, kad jei nėra podiumo, nevažiuosime. Aišku, tai jo arabiškas mentalitetas, jis nesupranta, kad su senu „Can-Am“ maksimaliai galėjome tilpti į dešimtuką, jeigu abu važiuotume taip, kaip 2 ir 4 greičio ruožus. Tie kiti bagiai – kita lyga. Gaunasi, kad jie važiuoja kaip su T1+, o mes – su T1.

Dabar taip mąstau, kad automobilis buvo paruoštas tragiškai. Nuo pirmos dienos kaito, kiekvieną dieną reikia tikrinti, ką įdėti, mano įrankių nėra, vandens gertuvę pačiam reikia užsipilti.. Man nėr problemos, bet tai parodo požiūrį, kaip jie ruošia automobilį, kaip jį tikrina. Kiekvieną dieną ateinu prie mūsų vyriausiojo mechaniko, sakau, kad patikrintų kiekvieną varžtą, nes automobilis gauna akmenų, vibracijos, visko.. Durnių įjungęs sako „gerai“, galvą palinksi, bet nieko nedaro. Keičia tik tai, kas yra lūžę.

Supratau vieną dalyką – su Salehu galima važiuoti, jeigu jis turi naują automobilį ir truputį atsakingesnius, normalesnius mechanikus. Su tokiu požiūriu, su tokiu mentalitetu galiu dar 10 Dakarų važiuoti, bet aš jo nebaigsiu. Bendrai jis vairavo labai gerai, neturėjome jokių pavojingų situacijų ir panašiai. Per akmenis jis labai saugojo tą automobilį, bet tas triperis yra neparuoštas, arba blogai paruoštas.“

Didžiausią pyktį A. Veliamovičiui sukėlė ne tik lūžusi technika, bet paties ralio maršrutas, kurį jis pavadino „kankyne“:

„Grįžtu vėl namo, nesėdėsiu, neturiu aš čia ką veikti, noriu greičiau pas savo šeimą, pas sūnų. Nežinau, ar dar važiuosiu į Dakarą. Jeigu per penkias dienas lenktyniavimo, per 1500 kilometrų greičio ruožo mes turėjome 15 km kopų – tas Castera (Davidas Castera, – varžybų direktorius, trasų sudarinėtojas, – aut. past.) yra debilų debilas. Kitų pasiteisinimų neturiu. Kiekvieną dieną užeinu į bivuaką pas pažįstamus, arba šiaip tuos, kas finiše, ir klausiu, kaip greičio ruožas: 100 procentų žmonių, o čia buvo 20–30, visi iki vieno pasakė, kad čia yra nesąmonė, čia ne Dakaras, čia technikos laužymas ir kankynė.

Čia ne lenktynės, tu negali parodyti normalaus greičio, profesionalaus vairavimo, gero navigavimo. Yra tokių sekcijų, kur fūra važiavo, prieš mus sustojo, galvojau, kad sugedo, o ten metras pravažiavimas tarp akmenų. Net mes su bagiu vos ten pravažiavome, duris aptrynėme. Kas čia per lenktynės, pamiksuok tu tą trasą, duok tai vieno, tai kito. Dabar penkias dienas kopų 0. „Empty Quarter“ nėra, per visą Dakarą du kopingi greičio ruožai. Ačiū, bet man tokių Dakarų nereikia. Dabar esu nusivylęs ne dėl to, kad mes lūžome, o labiau nusivylęs ta trasa. Kasdien galvojau – ką čia darau? Čia visiška nesąmonė. Dakaras išreklamuotas iki negalėjimo, visi svaigsta dėl to Dakaro, bet aš čia buvau tris kartus, čia yra vien nusivylimas. Jeigu tokios trasos, tai pinigai į balą. Techniką po tokių trasų reikia išmesti ir pirkti naują, nes tragedija. Trasos yra tiesiog tragedija“, - sakė A. Veliamovičius.

A. Veliamovičius pasidalijo ir bivake sklandančia teorija apie etapuose tyčia planuojamą „mėsmalę“.

„Klausinėjau, kodėl jie taip daro, nes dauguma žmonių nepatenkinti, tai vienas šturmanas man davė tokią mintį, kad jie specialiai duoda 3–5 dienas pirmoje pusėje, jog kuo daugiau išsidaužytų, apsiverstų ir t.t., o antroje pusėje mažiau dalyvių, mažiau vargo, mažiau gelbėjimo operacijų, mažiau darbo. Dalyvius leidžia kas 30 sekundžių, lyderius kas 2–3 minutes. Važiuoji penkias dienas, mėsmalė baisi, vien dulkės. Svarbu pasiimti pinigus, o daugiau niekas neįdomu. Norėčiau pasakyti, kad 17 dieną pasimatysime finiše, bet panašu, kad ne. Kaip bus.“

Šiuo metu ekipažas laukia detalių, kad galėtų bent minimaliai susitaisyti bagį ir pasiekti stovyklą, iš kurios A. Veliamovičius planuoja artimiausiu skrydžiu grįžti į Lietuvą.