Paralimpietės, plaukikės Gabrielės tėvų rūpestis virto stiprybe: „Aplinka gali arba sukurti žmogaus pasitikėjimą, arba jį sugriauti“
Gabrielė Čepavičiūtė su mama | asmeninio archyvo nuotr.
Paralimpietė, plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė šiandien yra nepaprastai tvirta, savimi pasitikinti jauna mergina. Gimusi su negalia 19-metė sportininkė juda specialių įtvarų pagalba, tačiau jos kelias į savarankiškumą prasidėjo dar tada, kai tėvai turėjo išmokti – kaip saugoti, bet neužgniaužti, kaip būti šalia, bet leisti eiti pirmyn. „Aš buvau pirmas vaikas su negalia šeimoje. Tėvams tai buvo šokas, bet jų palaikymas pastūmėjo siekti atkaklių tikslų“, – teigia Gabrielė.
Paralimpietė pasakoja, kad užaugo glaudžius tarpusavio santykius puoselėjančioje ir palaikančioje šeimoje. Šeima merginą skatino dalyvauti veiklose, neizoliuoti savęs ir žiūrėti į pasaulį atviromis akimis, tačiau vaikystėje Gabrielė retai kada iš namų išeidavo be palydos: mamos, tėčio, sesės ar auklės.
„Iš vienos pusės, tai suteikė saugumo jausmą, iš kitos – neleido iki galo išbandyti savo galimybių. Tačiau esu be galo dėkinga už rūpestį ir palaikymą, be šeimos šiandien nebūčiau tiek pasiekusi“, – sako Gabrielė.
Sportas išmokė savarankiškumo
Gabrielės kelias į sportą prasidėjo dar vaikystėje, kai tėvai dėl įgimtų kelių sąnarių ir raumenų problemų ją atvedė į plaukimo treniruotes. Neilgai trukus mergina taip pamėgo plaukimą, kad treniruočių ji jau laukdavo su nekantrumu. Mergina prisimena, kad būtent pirmasis treneris anksti pamatė jos potencialą šioje sporto šakoje ir suformavo sveiką santykį su sportu.
„Niekada nejaučiau spaudimo, kad turiu plaukti profesionaliai ar siekti pergalių. Man visada sakydavo: jei sunku, gali išlipti, sustoti, pailsėti. Bet aš rinkdavausi tęsti. Tai, kad sportas buvo mano pačios pasirinkimas, o ne prievolė, formavo ir mano savivertę“, – sako Gabrielė.
Didžiausias pokytis įvyko pradėjus sportuoti pas trenerę Rasą Mažutaitienę. Ji ėmė sąmoningai stebėti Gabrielės gebėjimus ir skatinti veikti savarankiškai.
„Trenerė mane labai stipriai augino kaip asmenybę. Ji suteikė erdvės veikti savarankiškai – stebėdavo, ar susiorientuoju, kuris mano takelis, kada startuoju, ar pati randu kelią iki dalyvių susirinkimo vietos. Mama treniruočių metu kartais baimindavosi, o trenerė ją nuramindavo: „leisk, tegul bando“. Kai treneriai tiki vaiko galimybėmis, keičiasi ir tėvų požiūris“, – šypsosi Gabrielė.
Tėvų pasitikėjimas padėjo įgyvendinti svajonę – studijas užsienyje
Gabrielė labai aiškiai prisimena momentą, kai tėvams 10 klasėje pasakė, jog nori studijuoti užsienyje. Tai buvo sprendimas, kuris pareikalavo ne tik jos pačios drąsos, bet ir tėvų pasitikėjimo. Tėvai šį jaunos merginos sprendimą priėmė ramiai ir palaikančiai. Jie pasitikėjo dukros gebėjimu gyventi savarankiškai – matė, kad Gabrielė puikiai susitvarko, kai jie būna išvykę.
„Vienintelis laikotarpis, kai tėvai labiau jaudinosi, buvo tada, kai galvojau studijuoti JAV, dėl atstumo ir sudėtingesnės pagalbos prieinamumo. Tačiau nepavykus ir galiausiai išvykus į Prancūziją, nerimo buvo mažiau, nes šalis yra geografiškai arčiau, universitetas – puikus, o galimybės plačios. Labai džiaugiuosi, kad viskas taip susidėliojo“, – sako mergina.
Gabrielė pati juokauja, kad tėvų baimės dažniausiai buvo apie buitį. Išvykusi į Prancūziją ji greitai suprato, jog tai, dėl ko tėvai labiausiai jaudinosi, jai didelių rūpesčių nekėlė.
„Tėčiui atrodė, kad man bus sunku pasikloti lovą ar išsivalyti grindis. O man tai tapo kasdienybe, kaip ir kiekvienam jaunam žmogui“, – teigia Gabrielė.
Ko iš tikrųjų reikia vaikams
Sportininkė pabrėžia, kad didžiausia tėvų daroma klaida – saugoti vaikus nuo galimų neigiamų patirčių, neskatinant dialogo. Dažnai suaugusieji iš noro apsaugoti ir meilės vaikui nusprendžia, ko jam reikia, tačiau nepaklausia, ko atžala nori ir kaip jaučiasi. Vaikui gali pasirodyti baisūs tie dalykai, dėl kurių tėvai nerimauja patys.
„Viskas prasideda nuo kalbėjimosi. Vaikas turi bandyti, mokytis, tyrinėti, nes tik per veiksmą atsiranda savarankiškumas. Jei žmogus su negalia per ilgai laikomas saugiai namuose, jis tik atitolsta nuo gyvenimo realybės ir vėliau turi mokytis dalykų, kurių galėjo išmokti kur kas anksčiau“, – teigia ji.
Gabrielė įsitikinusi, kad per didelė globa nekuria nei saugumo, nei laimės. Priešingai, ji apsunkina savivertės formavimąsi, suformuoja neigiamą santykį su savo negalia ir sukuria įspūdį, kad pasaulis pavojingas.
Aplinkiniai keičia požiūrį į negalią
Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse pernai dalyvavusios Gabrielės požiūrį į save formavo aplinkiniai, tačiau, ji atvira – patirtys ne visada buvo teigiamos. Ji prisimena, kad iki pradinių klasių ji beveik negalvojo apie negalią. Tik mokykloje, kai mokytojai ir klasiokai ją pradėjo išskirti iš kitų vaikų, suprato, kad aplinkiniai žmonės žiūri į ją kiek kitaip nei į visus.
Trenerių, šeimos bei draugų palaikymas tapo priešingybe šiai patirčiai. Būtent šie žmonės padėjo suformuoti sveikesnį santykį su savimi, suteikė pasitikėjimo, kurio kartais pritrūkdavo kitose socialinėse aplinkose. Jie rodė, kad negalia nėra kliūtis.
„Aplinka gali arba sukurti žmogaus pasitikėjimą, arba jį sugriauti. Palaikantys žmonės šalia yra tie, kurie padeda suprasti, kad negalia nėra barjeras, o tik viena iš gyvenimo aplinkybių, kuri neturi riboti. Apie tai ir kalbame drauge su Lietuvos paralimpiniu komitetu, bendradarbiaudami su vaistinių tinklu „Camelia“, – teigia Gabrielė.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
