Tadas Burgaila: apie ryšį su futbolu, derybas su Venslovaitiene ir Nikoličiumi, asmeninį tikslą su „Žalgiriu“ ir artimiausius darbus

 Pirmadienį po Vilniaus „Žalgirio“ dalininkų susirinkimo viešai buvo pranešta, jog buvo išleista dar 10 klubo dalių, kurias už 1 mln. eurų įsigijo jau penkias dalis turinčio Tado Burgailos vadovaujama „Kilo“ grupė.

Po sandorio su Vilma Venslovaitiene ir Mindaugu Nikoličiumi, T. Burgaila per savo kontroliuojamą juridinį asmenį („Lost astronaut“) netiesiogiai valdo penkias klubo dalis, dar 10 – per „Kilo“ grupę. Po dvi dalis ir toliau valdo Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Valoras“, po vieną – Mindaugas Kasperūnas, Vytautas Čepas, bendrovės „Olego transportas“ ir „cargoGO Logistics“. Dar viena dalis šiuo metu yra areštuota.

Su lyg 2025 m. lapkričio 17 diena, „Žalgiris“ pradeda naują savo etapą, kurį lydi itin ambicingi tikslai. Antradienį FutbolasLT epizodo metu – Evaldas Gelumbauskas, Aurimas Budraitis ir Karolis Tretjakas – paskambino T. Burgailai, iš kurio sulaukė atvirų atsakymų apie tai, kas artimiausiu metu laukia Vilniaus „Žalgirio“ bei kas verslininką atvedė į šią komandą.

„Kokio velnio sėkmingam verslininkui į futbolą merkti pinigus?“, – pokalbį pradėjo E. Gelumbauskas.

„Aš vis dar racionaliai negebu atsakyti. Bet iš tikrųjų. labai nuoširdžiai, aš ne kartą ramiai sėdėdamas bandžiau pagalvoti – kodėl, kam ir kaip, nes tai yra investicijos, kurios, labai tikėtina, niekada negrįš. Bet čia tik viena dalis. Kita dalis yra ta, kad tai kainuos laiko. O laikas dažnu atveju yra brangesnis. Bet mano kolega kažkada sakė labai gerą citatą, kuri man patiko: svajonė neturi kainos. Ir aš nuo pat vaikystės vienaip ar kitaip mylėjau futbolą, buvau šalia. Ir dabar tiesiog atėjo tokia proga ir teko žengti tą žingsnį. O kaip bus vėliau – galėsiu pakomentuoti vėliau“, – pasakojo T. Burgaila.

Pokalbio metu T. Burgaila papasakojo apie emocinį ryšį su futbolu, pasidalino vizija apie artimiausius dvejus–trejus metus,, kalbėjo apie bendradarbiavimą su Andriumi Tapinu, norą matyti daugiau lietuvių startinėje sudėtyje ir pokalbius su buvusiu dalininku Mindaugu Nikoličiumi.

Pokalbio pabaigoje T. Burgaila padėkojo FutbolasLT komandai už kuriamą turinį apie lietuvišką futbolą.

„Aš norėjau padėkoti jums už tai, ką darote, nes iš to ir susideda futbolas – iš žmonių, kurie skiria savo laiką, širdį ir norą, ir nuosekliai daro tokius dalykus, šviečia visuomenę. Kad ir siaura dalis dabar žiūri šituos dalykus, bet kas čia žino, gal po truputį didės. Mano galva, visa ta futbolo dėlionė susideda iš daug mažų dalių. Tai norėjau labai jums padėkoti, kad tai darote jau ilgą laiką ir darote labai puikiai“, – sakė T. Burgaila.

– Ar teko pačiam spardyti kamuolį, treniruotis? Galbūt svajojai būti futbolininku?

– Aš svajojau būti futbolininku. 8-9 metų buvau vartininkas ir man visai neblogai sekėsi. O tada mečiau futbolą ir pradėjau žaisti krepšinį.

– Ir kaip ten sekėsi?

– Ten sekėsi visai neblogai. Mes žaisdavome Klaipėdos lygyje, bet vėliau taip gavosi, kad interneto komentaruose pradėjau burti mėgėjų futbolo komandą. Ir ji kažkaip susibūrė, pradėjome žaisti sekmadienio futbolo lygoje ir laimėjome tris kartus iš eilės.

Buvo tokia FK „Jambo“ futbolo komanda. Gal tie sentimentai ir veikia, nes tas laikotarpis man yra vienas labiausiai romantizuojamų galvoje: kai mes kartu lėkdavome į išvykas, vėliau į pirtį, išgerti po bokalą po pergalės ar pralaimėjimo.. Labai šiltai prisimenu tą laiką. FK „Jambo“ buvo patekę į LFF taurės aštuntfinalį. Tuo metu žaidėme su FBK „Kaunu“, ir aš atsimenu tas varžybas, per kurias atėjo mintis, kad kažkada ši komanda bus Lietuvos čempionė. Tai turbūt irgi yra nemažai sentimentų, o ne kažkoks iš niekur atėjęs ego, kad „turėkime futbolo komandą“.

– Dar kalbėjote apie futbolo menedžerį. Tai irgi buvo savotiškas įvadas į tikrojo futbolo pasaulį?

– Aš mėgdavau pažaisti įvairaus tipo futbolo menedžerius. Dažniau rinkdavausi žaidimus ne kur pats valdai žaidėjus, o būtent menedžerius. Atsimenu, vienas pirmųjų – turgavietėje pirkau „Alexo Fergusono menedžerį“ ant pirmo „PlayStation“. Aš vos neapsiverkiau, kai supratau, kad čia neina žaisti, čia reikia valdyti komandą. Bet tada man taip patiko ir supratau, kad gal net įdomiau nei žaisti.

– Kaip apskritai jūsų duetas su Andriumi (Tapinu, – aut. past.) dabar susilipdęs?

– Sakyčiau, labai gerai. Man šiaip Andrius labai patinka kaip daug darantis ir daug nuveikiantis žmogus. Man atrodo, jis turi tą nesuvaidintą meilę futbolui ir norą jam padėti. Ir turbūt jis ne kartą bandė tai daryti, bet Lietuvoje nėra lengva kažką sėkmingai nuveikti futbole. Tai čia dar vienas bandymas. Aš į Andrių žiūriu per tą prizmę, kad jeigu norime pritraukti didesnį žiūrovų skaičių į stadionus ir prie ekranų, tai Andrius yra vienas tinkamiausių žmonių Lietuvoje.

– O kuris kurį čia prikvietė?

– Aš manau, kad labiau Andrius pakvietė į tą visą procesą. Dabar jau aš šaukiu Andrių labiau, kad įsijungtų. Buvo, kad Andrius parašė, nes aš jau buvau atvėsęs ir išėjęs iš situacijos, ir pagalvojau: „Ačiū Dievui, dabar ramu ir nereikia nieko derinti dėl „Žalgirio“.“

– Ar nebus čia kaip „Skapeno klastose“ – „Ir ko jį velnias nešė į tą galerą?“

– Laikas viską parodys, bet aš šiuo metu labai mėgaujuosi bendravimu tiek su Andriumi, tiek su Mindaugu (Kasperūnu, – aut. past.). Mes trise esame labai skirtingi, bet atrodo, jog visai galime būti šito klubo stuburu.

– Atrodo, jei turtingas žmogus ateina į futbolo klubą, tai jis gali tais milijonais visas spragas užkamšyti?

– Ne, ne. Nieko tu negali. Tu gali galbūt tik stabilizuoti situaciją, nes ten neužtenka nei milijono, nei dviejų, kad kažkas nutiktų. Tai yra ilgalaikis procesas. Dabar tiesiog tas milijonas buvo tam, kad stabilizuotume situaciją ir klubas išvengtų labai sudėtingos padėties, kurioje jis dabar yra papuolęs.

– Pagalvojau, kad jei milijonas dabar, tai tikriausiai kitais metais – penki milijonai. O per spaudos konferenciją girdžiu: ne, ne, stop, palaukite. Tas milijonas čia ir dabar, kitais metais nekalbame apie penkis ar dešimt Burgailos milijonų, kuriuos jis padės ant stalo.

– Ne, tikrai ne. Aš labai nenoriu matyti futbolo klubo kaip galingo automobilio, į kurį tu nuolat pili daug kuro, bet jis baigiasi ir automobilis niekur nenuvažiuoja. Turi būti taktika ir tam tikri dėsningumai. Ir aš manau, kad Vilniaus klubas, turintis infrastruktūrą, miesto savivaldybės palaikymą, fanus ir gyventojus, gali būti stabilus futbolo klubas, kuris pats sugeba susirinkti savo pajamas. Nes kitu atveju tokie dalykai nėra stabilūs. Mes sporte esame matę ne vieną pavyzdį, kai žmonės su labai didele širdimi meta daug pinigų, bet tai baigiasi po dviejų–trijų metų. Ir tu niekada nežinai, kaip tavo verslas klostysis. Jei tai nėra stabilu, tada pradedi klausti savęs: kokio velnio aš turiu kiekvienais metais dėti „x“ kiekį pinigų? Tai mano asmeninis tikslas, kad taip nebūtų su Vilniaus „Žalgiriu“ ir kad nereikėtų kas sezoną klausti, kiek dabar reikia dėti iš savo kišenės.

– Tai dabar tau priklauso 15 iš 24 „Žalgirio“ dalių?

– Taip, bet aš noriu paminėti, kad tie dešimt priklauso „Kilo“ grupei ir tai yra įmonė, kurioje aš nesu vienas akcininkas, ten yra ir kitų akcininkų.

– Ar nekilo klausimų, kodėl „Kilo“ ir Tadas Burgaila turi dėti pinigus, o, sakykime, likusieji dalininkai – ne?

– Tai kilo… Jie galėjo dėti proporcingai, bet tada jų akcijų vertė dabar kažkiek mažėjo. Bet aš nemanau, kad akcija ar dalis klube iš viso turi kažkokią vertę.

– Nominaliai dalis kainuoja penkiolika eurų, bet „Kilo“ grupei ji kainavo po šimtą tūkstančių. Bet, kaip suprantame, dalininkai neprivalo dėti savo pinigų?

– Absoliučiai taip.

– Žiūrint į perspektyvą: išgirdome, kad daug kas Vilniuje siejasi su nacionalinio stadiono statybomis, kurių pabaiga, kaip sakė Valdas Benkunskas – 2027 metų paskutinis ketvirtis. Tai 2026–2027 metai Vilniaus „Žalgiriui“ yra pasirengimo etapas. Ar pakaks dviejų metų pasiruošti startui su nacionaliniu stadionu po kojomis?

– Aš negaliu garantuoti ir tiesą sakant nežinau. Bet tikiuosi, kad pakaks. Čia labai daug nenuspėjamų dalykų. Vienas jų – sportiniai rezultatai. Tu gali padaryti nuostabią komerciją, gali suburti fanus, grąžinti juos į stadionus, bet negali garantuoti sportinių rezultatų. Niekas negali. Tai čia irgi tam tikras sėkmės aspektas. Ir ypač dabar matant, kokiame momente yra Kaunas, kai komanda laimi ir patenka į momentą, ją nėra lengva nugalėti. Labai daug neaiškių dalykų, bet aš tikiuosi, kad kortos iškris gerai ir, kas žino, gal po tų dvejų metų „Žalgiris“ pateks į Europos grupių turnyrą, būtų geriau į Europos lygą. Apie Čempionų lygą labai tyliai pasvajoju.

– Norint laimėti konkurencinę kovą, reikės ir pinigų. Kauno „Žalgiris“ dabar kyla stipriai, bus „Sūduva“. Keturi milijonai dabar įvardijami kaip orientacinė riba, bet gal to neužteks kovai dėl pirmosios vietos?

– Ar nėra taip, kad futbole ne biudžetas yra esmė? Ypač kalbant apie Lietuvos pirmenybes. Ar keturi, ar šeši milijonai? Man dėl to labai patinka futbolas, jeigu kalbame apie biudžetus tarp 2,5 iki 8 mln., tai nėra esminio skirtumo.

Jeigu tu dedi pinigus ir yra bent mažiausia galimybė, kad juos susigrąžinsi – tai viena. Jeigu tie pinigai gali būti vėliau skolinami su mintimi, kad jeigu „Žalgiris“ pateks į Čempionų lygą ar kitą turnyrą, kur yra didelės išmokos, gali dalį grąžintis – tada atsiranda kažkokia logika. Bet tiesiog dėti, kad dėti – manau, tai yra neteisinga ne tik asmeniniu, bet ir klubo atžvilgiu.

Mano tikslas, kad „Žalgiris“ taptų stabilus klubas su atvira modernia vadyba, galintis pats siekti tolimesnių tikslų.

Tadas Burgaila | Patricijos Adamovič / BNS nuotr.

– O dabar, kokie artimiausi darbai?

– Manau, esminis darbas yra sporto dalyje turėti komandą ir žaidėjus, kurie žais. Tai sporto direktoriaus Mindaugo ir trenerio darbas. Jie intensyviai diskutuoja. Vakar turėjome susitikimą, šiek tiek parodė situaciją, bet aš nenoriu eiti į gylį – tikrai neturiu kompetencijų. Tik išreiškiau norą – kartu su Andriumi – kad prioritetas būtų lietuviai, ypač tie, kurie gali žaisti starto sudėtyje. O kitoje pusėje reikia sėsti ne prie momentinių dalykų, o daryti viską dėl ilgalaikės klubo strategijos. Suprasti, kokie „Žalgirio“ tikslai artimiausius trejus–penkerius metus, kokių kompetencijų jiems pasiekti mums trūksta, tada atrasti tas kompetencijas ir bandyti vykdyti savo planą.

Ir aišku, jeigu kalbėti apie tokį didesnį tikslą artimiausiu metu: kadangi sezonas prasidės „Sportimoje“, reikia pradėti visą laiką žaisti pilnoje „Sportimoje“, kurioje telpa trys tūkstančiai žmonių. Tai padės pasiruošti pradėti žaisti pilname LFF stadione, kuriame telpa penki tūkstančiai žmonių. Nežinau, ar tai įmanoma, bet jeigu nepasieksi penkių, galbūt bus trys, o tie trys tūkstančiai yra kartais daugiau negu buvo iki šiol.

Sutinku, kad tai yra šiek tiek utopiška, bet esu gyvenime daręs dalykų, kurie yra utopiški, kartais būna pasiseka su jais.

– Pabaigai: koks buvo bendravimas tiek su Vilma Venslovaitiene, tiek su Mindaugu Nikoličiumi?

– Aš su Vilma labai nedaug bendravau ir bendravau telefonu. Gyvai nesu nė karto susitikęs, nes Vilma turėjo savo atstovus derybose. Su Niku bendravome daugiau. Niko man padarė labai gerą futbolo vadybininko įspūdį. Mūsų pokalbiai buvo sklandūs ir šilti, tiesą sakant.

– O jis dabar kaip tik laisvas agentas. Nėra minčių, kad galėtų vėl praversti „Žalgiriui“? Ne kaip dalininkas, bet kaip specialistas?

– Aš manau, kad Niko prisidės ir padės. Mes kalbėjome apie tai, kad jis norėtų dalyvauti tolimesnėje veikloje, bent kaip patarėjas, konsultantas. Manau, taip ir bus. O dėl pilno darbo – nežinau, reikia su juo kalbėti. Manau, kad jis turi įdomių pasiūlymų per visą Europą.