Atviras Djokovičiaus interviu: apie geriausią visų laikų žaidėją, karjeros saulėlydį, Sinnerį ir Alcarazą, karjeros viršūnę ir Sinnerio dopingo bylą

 Po interviu su Cristiano Ronaldo žurnalistas Piersas Morganas susitiko su 24-ių „Didžiojo kirčio“ titulų savininku serbu Novaku Djokovičiumi.

38-erių metų N. Djokovičius kalbėjo apie Janniko Sinnerio dopingo bylą, savo deportaciją iš Australijos, kai šios šalies imigracijos ministras 2022 metais panaikino jo vizą, diskusijas dėl visų laikų geriausio tenisininko titulo bei apie tai, kaip norėtų būti prisimenamas.

Interviu prasidėjo nuo to, kad P. Morganas atsiprašė už kritiką, kurią išsakė tuo metu, kai N. Djokovičius buvo deportuotas iš Australijos prieš beveik ketverius metus. Serbas priėmė atsiprašymą ir pabrėžė, kad niekada nebuvo prieš vakcinas, o tik pasisakė už pasirinkimo laisvę.

Apie visų laikų geriausių žaidėjų diskusiją tenise

N. Djokovičius atsisakė pats save vadinti visų laikų geriausiu, vengdamas tiesioginio savo pasiekimų lyginimo su Rafaeliu Nadaliu ir Rogeriu Federiu.

„Nesakysiu, kad esu geriausias, nes tai ne mano vieta tai vertinti, – sakė N. Djokovičius. – Manau, kad tai būtų labai nepagarbu tiems, kurie nutiesė kelią Nadaliui, Federiui ir visiems kitiems. Labai sunku lyginti epochas – mūsų sportas per pastaruosius 50 metų išgyveno didžiulę transformaciją.“

P. Morganas paminėjo raketes, parodydamas savo žinias apie tenisą, o N. Djokovičius pridūrė, kad reikšmingi pokyčiai įvyko ir kamuoliukų, aikštelių dangų, komandų bei pasirengimo intensyvumo srityse, taip pat išaugo duomenų ir informacijos, prieinamos žaidėjams, kokybė.

N. Djokovičius įvardijo Johną McEnroe ir Bjorną Borgą kaip legendinius žaidėjus, kurie nutiesė kelią jo kartai. Jis taip pat pabrėžė, kad savo buvusį trenerį Borisą Beckerį, šešiskart „Didžiojo kirčio“ čempioną, laiko „šeimos dalimi“.

Apie karjeros saulėlydį, Janniką Sinnerį ir Carlosą Alcarazą

N. Djokovičius pripažino, kad „US Open“ turnyre suvokė – „Didžiųjų kirčių“ turnyrai nebėra ta vieta, kur jis galėtų realiausiai įveikti C. Alcarazą ar J. Sinnerį, nes šie dabar ten dominuoja ir pastaraisiais metais sukūrė naują vyrų teniso viršūnę. Jis sakė norintis dalyvauti 2028 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse ir save apibūdino kaip esantį „perėjimo“ laikotarpyje, kai siekia išlaikyti motyvaciją, nors vis dažniau susiduria su savo kūno galimybių realybe.

„Didžiąją savo karjeros dalį buvau dominuojantis žaidėjas, o dabar prieš mane dominuoja Alcarazas ir Sinneris...“ – sakė jis.

P. Morganas įsiterpė, paklausdamas, ar tai nėra pažeminimas.

„Tai natūrali sporto evoliucija, – atsakė N. Djokovičius. – Jie puikiai tinka mūsų sportui.“

Jis atskleidė, kad nenorėjo žiūrėti įspūdingo „French Open“ finalo tarp C. Alcarazo ir J. Sinnerio, nes po savo pasitraukimo iš turnyro visada siekia visiškai atsiriboti. Tačiau jo šeima vis tiek įtikino pažiūrėti mačą, nes jis truko ilgiau nei tikėtasi. Iš pradžių vengęs žiūrėti, galiausiai jis pasinėrė į taktines detales ir net pajuto nuoširdžią pagarbą – jausmą, kurį, kaip teigė, yra patyręs vos keturis ar penkis kartus per karjerą.

„Lyginant mano dabartinį geriausią lygį ir jų geriausią lygį – jie yra geresni. Tai realybė“, – pripažino N. Djokovičius.

Kalbėdamas apie fizinę būklę, serbas teigė, kad dabar geriau pažįsta savo kūną ir supranta, ką jis dar gali pasiekti.

„Vis dar kartais jaučiuosi supermenu, kuris negali susižeisti ar pasijusti silpnas, – sakė N. Djokovičius. – Bet per pastaruosius porą metų realybė davė stiprų antausį.“

Vis dėlto N. Djokovičius įsitikinęs, jog vis dar gali įveikti bet kurį varžovą, kuris stovi kitoje tinklo pusėje.

Apie buvimą ne tik tenisininku

Kalbėdamas apie psichologinį spaudimą, N. Djokovičius prisiminė vaikystę Belgrade Kosovo karo metu. Jis sakė, kad į aikštelę žengia ne kaip tenisininkas, o kaip žmogus, „turintis susidoroti su visais kitais gyvenimo dalykais, apie kuriuos žmonės nežino ir neturėtų žinoti“.

Paklaustas, ar geros ar sunkios gyvenimo akimirkos labiau paveikė jo žaidimą, N. Djokovičius atsakė, kad išbandymai jį visada motyvavo, ypač karjeros pradžioje. Vis dėlto jis pridūrė, kad „pavargo semtis energijos iš negatyvo“, todėl dabar stengiasi daugiau dėmesio skirti pozityvumui, kuris, pasak jo, yra „konstruktyvesnė energija“.

„Vienas didžiausių motyvų man – kad abu mano vaikai galėtų matyti, kaip jų tėtis laimi „Didžiojo kirčio“ turnyrus ir būti šalia, – sakė N. Djokovičius. – Man labai pasisekė, kad tai jau patyriau ne kartą.“

Jis pridūrė, kad svajoja sužaisti oficialų mačą prieš savo vienuolikmetį sūnų Stefaną, juokaudamas, kad aikštėje jam nuolaidų nedarytų

Apie karjeros viršūnę ir Sinnerio dopingo bylą

Kalbėdamas apie savo karjeros piką, N. Djokovičius įvardijo 2015–2016 metų laikotarpį, kai laimėjo penkis iš šešių galimų „Didžiojo kirčio“ turnyrų ir pasiekė kito turnyro finalą. Tuo metu jo pergalių ir pralaimėjimų santykis buvo 126:9.

„Nemanau, kad bet kuris žaidėjas istorijoje galėjo sustabdyti mano dominavimą“, – sakė tenisininkas, prisimindamas, kaip vėliau jautėsi „tuščias“, kai rezultatai ėmė kristi.

Kalbėdamas apie J. Sinnerio dopingo bylą, N. Djokovičius pabrėžė, kad tokie įvykiai palieka ilgą šešėlį.

„Šie debesys jį seks taip, kaip mane seka Covid istorija, – sakė jis. – Tai buvo rimtas įvykis. Laikui bėgant jis blės, bet niekada visiškai neišnyks.“

Jis teigė manantis, kad J. Sinneris nepadarė to tyčia, tačiau pats bylos nagrinėjimo procesas, anot jo, „kelia daugybę raudonų vėliavų“.

„Jei tai būtų buvęs pasaulio 500-asis žaidėjas, jis būtų diskvalifikuotas, nes turtingesni ir garsesni sportininkai turi nepalyginamai daugiau resursų apsiginti, – sakė N. Djokovičius. – Matome išskirtinį elgesį su geriausiais, trūksta nuoseklumo, o patogus trijų mėnesių diskvalifikacijos terminas reiškia, kad jis nepraleido nė vieno „Didžiojo kirčio“ turnyro.“

Apie karjeros pabaigą ir palikimą

P. Morganas paklausė, kaip jis norėtų būti prisimenamas. N. Djokovičius prisiminė savo „teniso tėvą“, Kroatijos tenisininką ir trenerį Nikolą Piličių, kuris mirė šių metų rugsėjį.

„Tai buvo pirmosios laidotuvės, kuriose dalyvavau. Iki tol visada vengdavau tokių emocijų ir liūdesio, – sakė jis. Tai, ką jis paliko po savęs – žmogiškieji ryšiai. Tai, kaip jis keitė žmonių gyvenimus, kaip sugebėjo būti pavyzdžiu ne tik kaip treneris, bet ir kaip žmogus. Būtent taip norėčiau būti prisimenamas“, – teigė N. Djokovičius.