Po pergalės Vilniuje vykusiame MMA turnyre Žygimantas Ramaška atskleidė svajonę: „Planas yra vieną dieną sugrįžti į UFC ir parvežti į Lietuvą čempiono diržą“

  Šeštadienį Vilniuje įvyko „Brave CF“ ir UTMA organizacijų mišrių kovos menų turnyras, kuriame Žygimantas Ramaška (10-3) dar pirmajame raunde skausmingu veiksmu įveikė prancūzą Heysimą Derouiche (9-6).

Ž. Ramaška nuo pat pirmų sekundžių perėmė iniciatyvą, atliko stiprius smūgius į veidą, tačiau nokauto pasiekti nesugebėjo. Praėjus keletui minučių kova persikėlė į parterį, kur Ž. Ramaška siekė rankos laužimo, tačiau H. Derouiche išsivadavo ir atsidūrė viršuje. Visgi likus 49 sekundėms iki raundo pabaigos Ž. Ramaška netikėtai pagavo varžovo ranką ir atlikęs laužimą pasiekė pergalę.

„Atsakiau už savo žodžius. Ši pergalė man buvo labai svarbi ir reikalinga, nes manau, kad jei būčiau dar kartą pralaimėjęs, būčiau labai rimtai pagalvojęs apie ateities planus“, – po kovos atskleidė Ž. Ramaška.

– Kiek buvo noro parodyti save tiek stovėsenoje, tiek parteryje? Prieš kovą kalbėjome, kad turbūt bandysi versti oponentą ant žemės, nes ten esi pranašesnis, bet daug kovos vyko stovėsenoje, o po to ji persikėlė į parterį, kur pradėjai ieškoti rankos laužimo?

– Šitoje sporto disciplinoje niekada negali visko suplanuoti. Dažniausiai kovos eiga pati diktuoja visą pabaigą. Jis norėjo pasismūgiuoti stovėsenoje – bandėme pasismūgiuoti. Tikrai jaučiau pranašumą, kad galiu padaryti daugiau žalos. Pasitaikius momentui padariau pakirtimą per vidinę koją, pargrioviau jį ant žemės ir norėjau pajudėti parteryje. Taigi, viską išpildžiau pagal savo planą. Šiaip varžovas tikrai buvo rimtas ir stiprus, visiškai pasikeitęs nuo to, kokį buvau matęs anksčiau. Tikriausiai daug svorio metė. Supratau, kad 71 kg svorio kategorija man yra rimtas iššūkis, nes pats sveriu tik 74 kg, todėl realiai numetu minimaliai svorio.

– Kai kova nusikėlė į parterį, buvai labai užsispyręs surasti tą rankos laužimą. Iš trečio karto pavyko – kas nepavyko pirmus du kartus ir kas pavyko tą trečią?

– Jis tikrai turėjo patirties parteryje ir sukosi į man nepalankią pusę. Buvo labai sunku ištiesti ranką ir ją išlaužti. Antrą kartą pasitaikius progai nebedvejojau – dariau viską maksimaliai, nes žinojau, kad tokios galimybės galiu daugiau nebegauti. Jis šaukė, bet nepasidavė. Galvojau, kad tiesiog laužysiu tol, kol išlūš ranka, kad teisėjas užfiksuotų pasidavimą. Buvo keistas momentas – jis šaukė, bet „netapino“ (nepasidavė, – aut. past.), o teisėjas nestabdė. Mintyse nusprendžiau, kad reikia daryti iki galo. Galbūt jis apsimetinėjo, kad skauda, todėl tiesiog laužiau tol, kol pavyko.

– Dabar po kelių nuopuolių karjeroje vėl kylimas į viršų. Koks tavo planas? Ar nori daugiau kovoti šiame MMA lygyje ir kilti atgal į aukščiausią lygį, ar šiuo metu tavo tikslas – kovoti Lietuvoje?

– Visų pirma, didžiausia pagarba ir ačiū Viktorui Gecui už suteiktą galimybę kovoti tarp savų sienų Lietuvoje, savoje arenoje. Tai buvo sena svajonė, tik anksčiau neradome kompromiso dėl taisyklių. Planas yra toks – kovoti ir Lietuvoje, ir Europoje, augti, o vieną dieną sugrįžti į UFC ir parvežti į Lietuvą UFC čempiono diržą. Tai mano slapta svajonė. Manau, kad augdamas kartu su tokiomis organizacijomis aš šį tikslą pasieksiu.