LLAF vadovas įvertino smūgį LTOK‘ui: „Lietuvos sporte vyksta praregėjimas“

 „Šis veikiančios sporto sistemos naikinimas neturi ateities“, – neabejoja Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis. Ilgametis lengvaatlečių vedlys stoja piestu prieš Nacionalinės sporto agentūros (NSA) naikinimą bei nesutinka, kad Lietuvos sportas yra dar neregėtose žemumose.

Po pirmadienį Seime vykusio posėdžio dėl naujo sporto projekto, kuriuo siekiama sumažinti NSA funkcijas bei suteikti svertus valdyti sportą ir jo finansavimą Nacionalinei sporto tarybai, E. Skrabulį nudžiugino sporto visuomenės reakcija į šalies sporto įvykius – tą buvęs sprinteris įvardijo kaip praregėjimą.

– Iš pasaulio lengvosios atletikos čempionato lengvaatlečiai grįžo su medaliu, dar du sportininkai pateko į 8-uką, o į 16-uką iš viso – net aštuoni. Ką manote apie tokį pasirodymą? Ar sutinkate, kad čempionatas Lietuvai buvo labai sėkmingas?, – lengvoji.lt paklausė E. Skrabulio.

– Tolimojoje Japonijoje vykęs pasaulio čempionatas buvo paskutinis ilgo sezono akordas. Turėjome jaunimo čempionatus, jaunimo olimpinį festivalį, pirmą kartą dalyvavome stipriausiame Europos komandinio čempionato divizione bei pasiekėme daug Lietuvos rekordų, iš kurių vienas – pasaulio rekordas. Tokiai šaliai kaip Lietuvai tai tikrai puikūs skaičiai, bet viską vainikuoja metų varžybos – pasaulio čempionatas. Statistika nemeluoja, jis buvo vienas sėkmingesnių: medalis, aštuntukai, 16-ukai. Delegavome 11 atletų, kurie varžėsi 10-yje rungčių. Namuose liko dar 10 atletų, kurie galėtų pretenduoti vykti į aukščiausio rango varžybas. Patekti į pasaulio čempionatus ir olimpines žaidynes yra sunku, tą padaro labai ribotas skaičius sportininkų. Tai, kad turime Mykolo Aleknos medalį – puiku. Gaila, kad ne aukso, bet per 14 mano stebėtų čempionatų tokių oro sąlygų nesu matęs. Danielis Stahlis yra aukščiausio lygio sportininkas, suvaldė situaciją ir parodė, kad jį įveikti sunku net ir pasaulio rekordininkui.

Sėkmingi čempionatai buvo ir 2022-aisiais Oregone bei 2017-aisiais Londone, o tai parodo, kad esame girdimi ir matomi, galime varžysis su geriausiais pasaulyje. Jei šių metų čempionatas būtų vykęs ne Tokijuje, manau, kad rezultatai būtų dar geresni, nes ne visi sportininkai sugebėjo suvaldyti aklimatizacijos iššūkius. Atsimenu legendinio Virgilijaus Aleknos žodžius „taip ir nesupratau, kada reikia vykti į varžybas, kai jos vyksta Tolimuosiuose Rytuose“. Esame ne vienos rungties ir ne vieno sportininko sporto šaka. Turime 3-4 atletus, kurie būdami sveiki, sėkmės atveju, galėtų kovoti dėl medalių pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse ir 5-6, kurie galėtų kovoti dėl medalių Europos čempionatuose.

– Nors Lietuvos lengvoji atletika yra viršūnėje, iš politikų girdime, kad tokiose žemumose šalies sportas dar nėra buvęs...

– Manau, kad Lietuvos sportas yra žemumose, gali tvirtinti tik tie žmonės, kurie visiškai nesupranta sporto ar turi labai blogus patarėjus, yra blogai informuoti. Daug triukšmo buvo keliama dėl to, kad rekordiškai mažas rinktines siuntėme tiek į Tokijo, tiek į Paryžiaus olimpines žaidynes. Čia paslėpta netiesa, nes taip sakantys nepaminėjo, kad pirmą kartą istorijoje į žaidynes neišvyko vyrų krepšinio rinktinė. Pridėjus po 12 vyrų prie kiekvienos delegacijos, būtumėme turėję stiprią, standartinę olimpinę rinktinę. Sporte, kaip ir gyvenime, būna duobių ir pakilimų, bet kategoriškai nesutinku, kad Lietuvos sportas yra žemumose. Pasaulio čempionato medalių rikiuotėje esame 27-i iš 200 dalyvavusių valstybių. Aplenkėme daug pripažintų šalių, kur lengvoji atletika yra populiari. Nekalbu vien tik apie lengvąją atletiką, yra ir plaukikai, irklavimo, šiuolaikinės penkiakovės bei dviračių sporto atstovai, kurie nuolat iškovoja medalius. Tas pats krepšinis grįžta į medalių dalybas. Yra daug sporto šakų, kuriose mūsų atletai jei ir neiškovos medalių, tai bent kovos dėl aukštų vietų.

Sporte yra spręstinų dalykų, tobulintinų, tai yra tiesa. Lietuvos sportas turi du polius: vienas iš jų – tai tos federacijos, tie žmonės sporte, kurie kuria produktą, kurie metai iš metų dirba, aukojasi dėl sporto ir gyvena dėl sporto. Yra ir kita pusė, kuri šaukia, rėkia, bet realiai nieko nepadaro. Jie ne gyvena sportui, bet gyvena iš sporto – ši sporto bendruomenės dalis Lietuvai realiai yra nereikalinga. Nepamirškime, kad triukšmą dabar kelia ta organizacijų grupė, vadovaujama tos pačios mano „kolegės“ Dainos, kuri darė įtaką Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) sunaikinimui. KKSD turėjo pakankamai gerą įdirbį, specialistus ir sporto bendruomenei tai buvo labai gerai. Jį sunaikinus atsirado vakuumas ir sporto valdymo funkcijas laikinai perėmus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai keleri metai tikrai buvo labai negeri. Sukūrus Nacionalinę sporto agentūrą iš pradžių trūko kompetencijų, trūko žmonių, daug klausimų buvo sprendžiami ne taip, per lėtai, bet per kelerius metus agentūros darbas pagerėjo – atsirado skaidrumas, atsirado kriterijai. Sporte negalima nieko laužyti ir keisti tik tam, kad keisti – nuo to bus tik blogiau. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pasikeitus finansavimo sistemai prarado įtaką valstybės lėšoms, kurias valstybė skiria sportui, dėl to automatiškai sumažėjo ir jo įtaka sporto bendruomenei. Prarastą įtaką jie jau kurį laiką bando susigrąžinti bet kokiomis priemonėmis.

– Atrodo, kad sporto bendruomenė dar niekada nebuvo taip vieningai nusistačiusi prieš Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Ar galima sakyti, kad sporto žmonėms atsiveria akys?

– Sakyčiau, kad taip. Tie patys žmonės, kurie savo laiku sugriovė KKSD, dabar bando sugriauti ir pakankamai neblogai veikiančią Nacionalinę sporto agentūrą. Viskas vyksta dėl įtakos sportui, sporto pinigams ir labai gaila, kad tas tikslas yra suprantamas tik sporto bendruomenei. Sporto bendruomenė pradeda prabusti, vis daugiau federacijų mato, kad tokie principai, kuriuos taiko LTOK arba Lietuvos sporto federacijų sąjunga, yra nepriimtini pažangioje visuomenėje. Kaip žinome, keturios federacijos išreiškė savo nuomonę ir už tai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, mojuojant olimpine chartija, buvo nubaustos neskiriant įprastos finansinės dotacijos. Tie patys žmonės, kurie mojuoja olimpine chartija, realiai ją paslepia labai giliai, kai politikuoja ir su tam tikromis pasirinktomis partijomis daro susitarimus, kurie nėra olimpinio komiteto funkcija. Jie patys tvirtina, kad neatsako už sportininkų pasiruošimą, o dabar jie nori deleguoti rinkikus, kurie išrinks Nacionalinės sporto tarybos ekspertus. Kas jūs tokie, kad jūs deleguotumėte? Jūs realiai Lietuvos sportui duodate labai nedaug, nors galite. Realiai nekuriate sportinio produkto, nedalyvaujate kasdieninėje gamyboje. Tie žmonės, tos federacijos, kurios realiai dirba, vis drąsiau kalba, kad taip būti negali. Labai lėtai vyksta praregėjimas, bet jis vyksta. Mane džiugina, kad sporto bendruomenė eina ta linkme, kuria nuėjo kultūros bendruomenė ir nebijo pasakyti nuomonės. Gerai, kad Seime yra sportą suprantančių ir mylinčių žmonių. Šis sporto sistemos naikinimas neturi ateities. Tos federacijos, kurios dirba ir nori dirbti, toliau stiprės ir vienysis. Neabejoju, kad Lietuvos sporte bus dar daugiau pergalių, dar daugiau medalių bus parvežama į Lietuvą, o olimpinė rinktinė bus gausesnė.

– Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS) nagrinėjamos dvi bylos prieš LTOK. Kokia šiuo metu situacija teismų salėse?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad nedaug nacionalinių olimpinių komitetų per trumpą laiką turėjo dvi bylas CAS. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas prisidirbęs, jį Tarptautiniam sporto arbitražo teismui dėl manipuliacijų LTOK rinkimuose apskundė Lietuvos triatlono federacija. Kitas atvejis, kad keturios federacijos – biatlono, dviračių sporto, teniso ir lengvosios atletikos – LTOK į teismą padavė dėl diskriminacijos už nuomonės išreiškimą, o tai absoliučiai nesuderinama su demokratiniais principais. Kad ir kokie bus CAS sprendimai, pats faktas, kad priimti du ieškiniai, daug ką pasako. Per artimiausius kelis mėnesius bus sprendimai ir tikiu, kad CAS įsigilins į problematiką. Didžiausia Lietuvos sporto problema yra tai, kaip veikia LTOK vadovybė ir jai lojalūs Vykdomojo komiteto nariai. Jie užsiiminėja destrukcija, šantažu ir diskriminacija tų žmonių, kurie dirba Lietuvos sporto naudai ir taip jau kelis dešimtmečius. Jeigu ne jie ir tokie jų darbo principai, neabejoju, kad Lietuvos sportininkų pasiekimai būtų ženkliai geresni.