Argentinietis, įsimylėjęs lietuvišką futbolą arba 13 tūkstančių kilometrų dėl Telšių „Džiugo“

Nukeliauti 13 tūkstančių kilometrų, kad gyvai pamatytum lietuvišką futbolą. Juolab, kai esi iš pasaulio čempionų šalies, kurioje kur kas aukštesnio lygio futbolo – per akis...

Cristianui Cannatai jaunesniajam - 28 metai. Šiemet jis pirmą kartą išvyko iš gimtosios Argentinos. Dešimčiai dienų. Kad pamatytų savo svajonių šalį ir jos futbolo rinktinę. Ir mėgstamiausią savo klubą – Telšių „Džiugą“.

Per pastarojo rungtynes su „Šiauliais“ Cristianas komandą palaikė kartu su telšiškių aistruoliais. Per Lietuvos rinktinės rungtynes su Malta ir Nyderlandais, jį galėjai rasti „Vyčio tribūnoje“.

Telšiuose ta proga kabojo Argentinos vėliava su klubo ženklu ir lietuvišku užrašu „13.000 kilometrų dėl jūsų, džiugiečiai“, Kaune – kita. Su šiek tiek pakoreguotu kreipiniu: „...dėl tavęs, Lietuva“

Gimęs ir augęs kurortiniame Argentinos mieste Mar del Platoje, įsikūrusiame Atlanto vandenyno pakrantėje, Cristianas pirmą kartą Lietuva susidomėjo pamatęs 2008-ųjų metų Lietuvos ir Rumunijos rungtynių santrauką. Tada lietuviai pasiekė bene aukščiausią rezultatą per visą savo futbolo istoriją – 3:0 sutriuškino stiprius varžovus jų aikštėje.

„Iki tol aš šiuo sportu nesidomėjau. Nekreipiau į jį daug dėmesio. Bet pamačiau kelis vaizdo įrašus Youtube platformoje ir nuo tada futbolas man tapo kažkokiu nauju pomėgiu. Ir pirmasis iš tų vaizdo įrašų buvo Rumunijos ir Lietuvos rinktinių santrauka. Buvo fantastinės rungtynės, kurias lietuviai laimėjo 3:0. Ir tas stilius bei kai kurie žaidėjai patraukė mano dėmesį. Ir tada pradėjau ieškoti daugiau Lietuvos rinktinės vaizdo įrašų ir nuo to momento žiūrėjau kiekvienas lietuvių atrankos rungtynes“, - apie savo susidomėjimo Lietuva ir futbolo ištakas kalbėjo argentinietis.

Cristianas vardino tos Lietuvos rinktinės futbolininkus: Žydrūnas Karčemarskas, Deividas Šemberas, Mindaugas Kalonas, Darvydas Šernas, Saulius Mikoliūnas.

„Tai buvo viena geriausių Lietuvos rinktinių jos istorijoje, - mano jis. - Taip, aš žinau, dešimtajame dešimtmetyje taip pat buvo stipri Lietuvos komanda, kuriai ne tiek daug trūko, kad patektų į pagrindinius turnyrus. Bet aš pradėjau sekti šią komandą nuo vėlesnių laikų. Stengiausi nepraleisti nė vienerių rungtynių. Net jei negalėjau pamatyti rungtynių, aš visada domėjausi jų rezultatu. Po to susidomėjimas perėjo į A lygą, dar vėliau ėmiau domėtis pirma lyga, antra lyga. Pirma klubo komanda, kuri patraukė mano dėmesį, buvo Vilniaus „Vėtra“. Deja, ji išnyko. Taip pat susidomėjimą kėlė Tauragės „Tauras“, Pakruojo „Kruoja“, Panevėžio „Ekranas“, Marijampolės „Sūduva“. Tas turbūt juokinga, bet aš visada mėgau kelis klubus.“

Kodėl iš klubų dėmesį patraukė būtent Telšių „Džiugas“?

„Džiugą“ aš išgirdau ar ne 2016-aisiais? Žinau, kad Telšiuose prieš tai buvo kitas futbolo klubas – „Mastis“, kuriame dar žaidė broliai Giedrius ir Davydas Arlauskiai. Mačiau, kaip „Džiugas“ kyla Lietuvos futbolo lygų sistemoje, ėmiau jį sekti ir sulaukiau dienos, kai jis pateko į A lygą. Ir nuo tada aš dar labiau ėmiau juo domėtis, metai po metų aš palaikiau jį vis aistringiau. Per pastaruosius du metus tapau dar aktyvesnis socialiniame Facebook tinkle ir patekau į „Džiugo“ fanų grupę, kurios dalyviai į savo bendruomenę mane priėmė atvira širdimi, - aiškino argentinietis savo pasirinkimą. - Kas dar patraukė mano dėmesį – „Džiugo“ spalvos, ženklas. Gal tai ir juokinga, bet jeigu man patiks klubo ženklas, patiks ir pats klubas. „Džiugo“ ženklas yra puikus, o spalvos – nuostabios. Tai krinta į širdį ir per tai tu prisiriši prie klubo.“

Ir ne. Cristianas neturi lietuviškų šaknų, jo protėviai nebuvo atkilėliai iš Lietuvos. Kaip jis pats sakosi, Lietuvą atrado netyčia.

„Facebooke susipažinau su nemažu kiekiu įvairių Lietuvos žmonių, tame tarpe ir futbolininkų iš visų šalies kampelių. Ir prasidėjo pokalbiai apie šalį. Ir ne vien tik apie sportą. Taip, daugiausia buvo kalbama apie futbolą, bet užeidavo kalba ir apie kitus dalykus. Lietuvių kalba man nebuvo lengva, bet vis dėl to man pasisekė jos pramokti. Aš buvau jaunas ir man buvo įdomu atrasti kitokią kultūrą, esančią taip toli nuo mano namų. Aš netyčia atradau Lietuvą, bet vėliau meilė jai neišnyko per ilgus metus. Pamilau šalį, pamilau jos žmones, jie atrodė labai gražūs, labai geri, labai atviri. Taip, kad įsimylėjau per nuotolį“, – pasakojo Cristianas.

C. Cannata nėra patyręs stadionų vilkas. Jis prisipažino, kad rungtynės Telšiuose buvo pirmos oficialios rungtynės, kurias jis matė stadione. Tad jokio kultūrinio šoko dėl kuklaus stadiono ir dar kuklesnio jo lankomumo jis nepajuto.

„Gal tas šokas ir būtų buvęs, jei aš būčiau nesidomėjęs ir nieko nežinočiau apie lietuvišką futbolą. Bet aš žinau apie kiekvieną komandą, jos istoriją, žinau kiekvieną stadioną, kaip jis atrodo. Juk aš internetu per žiūriu visas Lietuvos rinktinės rungtynes, A lygą, pirmą lygą,.

O tėvynėje futbole esu buvęs du kartus, - kalbėjo „Džiugo“ fanas iš Argentinos. - Vasaros tarpsezonio draugiško turnyro rungtynėse Mar Del Platoje. Kai „Boca Juniors“ žaidė su La Platos „Estudiantes“ bei su „San Lorenzo de Almagro“.

Bet šie dideli klubai nėra Cristiano favoritai tėvynėje. Kaip ir jo gimtojo miesto „Aldosivi“: „Argentinoje aš palaikau Sarandžio „Arsenal“. Tai yra nedidelio miestelio komanda. Tą klubą aš atradau tuo pat metu, kaip ir Lietuvos futbolą, netyčia pasižiūrėjęs rungtynes su „Independiente“. „Arsenal“ tada laimėjo 3:0. Bet aš jį įsimylėjau ne dėl šio rezultato, o dėl jo žaidimo stiliaus ir spalvų.“

Bet namų rungtynes „Arsenal“ žaidžia toli nuo Mar del Platos. Kone viskas Argentinos futbole suskasi aplink sostinę Buenos Aires. „Gyvenu mieste, nuo Buenos Airių nutolusiame 400 kilometrų. Tai netrumpa kelionė. Be to Argentinoje žmonės yra išprotėję dėl futbolo ir lankytis rungtynėse yra ganėtinai pavojinga. Taip, jeigu išliksi ramus ir nereaguosi į įvykius aikštėje, veikiausia, nieko nenutiks. Bet šiaip Argentinoje per futbolą būna daug visokių įvykių, žmonės pasiunta, kartais laužo infrastruktūrą, ieškosi problemų. Aš norėčiau gyvai pamatyti savo „Arsenal“, bet tam trukdo atstumas ir žmonės. Tiksliau tai, ką tie žmonės daro futbole. Ir dažnai pasiekia naujienos apie futbole nutinkančias nelaimes. Štai prieš mėnesį, kai „Libertadores“ taurės turnyre „Independiente“ žaidė su „Universidad de Chile“, sukonfliktavo abiejų klubų ultrų grupės, laužė stadioną, du ar trys žmonės žuvo. Ir taip kiekvieną savaitgalį stadionuose kas nors nutinka.“

Į Argentinos rinktinės mačus, per kuriuos tribūnose būna mažiau smurto nei per klubų priešstatas, patekti yra kitų barjerų: „Negaliu pasakyti, kaip buvo anksčiau, bet kai prieš trejus metus Argentina tapo pasaulio čempione, lankytis jos rungtynėse tapo pernelyg brangu, gauti bilietus – pernelyg sunku. Nes stadionas visada būna pilnas. Suprantama, aš palaikau savo šalies rinktinę. Bet būtų sunku atsakyti, kurią labiau: Argentinos ar Lietuvos? Myliu ir savo tėvynę ir Lietuvą. Bet tos abi meilės skirtingų rūšių.“

Suprantama, per dešimtį dienų, praleistų Lietuvoje, C. Cannata buvo gyvas ne vien futbolu. Ir ne vien futbolo įspūdžiais liko patenkintas.

„Aš ilgai mąsčiau apie kelionę. Aišku, norėjau praleisti čia daugiau laiko. Ir jeigu būčiau galėjęs, būčiau taip ir padaręs. Nes dešimt dienų yra visiškas niekis, palyginus su tais laukimo metais, per kuriuos aš nusprendžiau vykti į Lietuvą ir savo akimis pamatyti jos gyvenimą, žmones. Ir buvau užburtas šios šalies. Ne vien jos gamtos, nors viskas čia atrodė nuostabu: žalia, vėsu, taiku ir ramu.

Aš norėjau gauti kaip įmanoma daugiau iš savo kelionės. Ir per tas dienas išmaišiau visą šalį: Vilnius, Palanga, Telšiai, Kaunas. Ir gavau daug: kiekvienas miestas buvo skirtingas, bet visi jie buvo nuostabūs, - dalijosi įspūdžiais Cristianas. - Aš klausiausi lietuviškos muzikos: „Ba“ ir „Solo ansamblio“ festivalyje „Juoda Palanga“. Domėjausi miestų architektūra, viduramžių pilimis. Nes mano susidomėjimas Lietuva neapsiriboja vien futbolu. Atradau čia daug įdomaus. Daugiau nei tikėjausi. Mėgstamiausia vieta šioje kelionėje buvo Vilnius. Gal aš čia ir nebuvau tiek daug laiko, kiek norėčiau, bet tos dienos, kurias praleidau Vilniuje, buvo geriausios. Ir taip pat –Telšiai. Tai mažas miestelis, labai taikus ir ramus, su nuostabiais žmonėmis. Ir ne tik Telšiuose, bet ir visoje Lietuvoje žmonės gražiai mane priėmė. Ir aš esu jiems dėkingas.“

Tiesa, futbole savo mėgstamų komandų pergalės argentinietis taip ir nepamatė. „Džiugas“ pralaimėjo „Šiauliams, o Lietuvos rinktinė vos išsikankino lygiąsias su Malta ir nusileido olandams.

„Taip, futbole nepasisekė. Bet taip nutinka dažnai, kai nepalaikai garsių vardų. Kur kas lengviau yra palaikyti didžiąsias komandas, didžiuosius vardus, nes tu visada laimi, iškovoji titulus, turi progas švęsti. Bet tai – ne man, - tikino Lietuvos futbolą sekantis argentinietis. - O aš linkiu, kad Lietuvos futbolas vystytųsi ir matau tam didelį potencialą, nors ir žinau, koks jis yra dabar. Tačiau tikiu, kad ateityje mes matysim pilnus stadionus. Renovuotus ir gerokai daugiau talpinančius. Tikiu, kad vis daugiau vaikų susidomės futbolu ir jis augs, populiarės. Manau, kad Lietuvos futbolo federacija padės tam ir kad kad vyriausybė atkreips į futbolą savo žvilgsnį.