Ingvaras Butautas: Dvi skirtingos sirgalių Lietuvos

Prieš savaitę kilo nedidelis skandaliukas praktiškai lygioje vietoje. Lietuvos futbolo rinktinės fanų aktyvo, pasivadinusio „Vyčio tribūna“ facebooko paskyroje pasirodė tekstas, išvadinęs Suomijoje Lietuvos krepšinio rinktinę palaikiusius jos gerbėjus klounais.

Nors komentaras išsilaikė trumpai, o „Vyčio tribūnos“ lyderiai po to teisinosi elementaria klaida, kad vienas iš keliolikos administratorių sumaišė asmeninę paskyrą su tribūnos, jį tuoj pat pasigriebė masinė žiniasklaida ir išvadinimas klounais pasklido po plačiuosius vandenis, dalį žmonių supykdęs, sukėlęs daug diskusijų, na ir pademonstravęs, kad daugelis komentuotojų nenutuokia apie ką, apskritai, tema – taip, kaip ir visada būna socialiniuose tinkluose.

Ir nors labai tikėtina, kad pati „Vyčio tribūna“ iš tiesų nesistengė pašiepti kolegų iš krepšinio arenų, toks žodis jų link kartais išsprūsta jos lankytojams.

Ir ne, tikrai ne dėl to, kad anie palaiko krepšinio, o ne futbolo komandą.

Tiesiog aktyviausių Lietuvos futbolo ir krepšinio rinktinių gerbėjų požiūris į komandos palaikymą gerokai skiriasi. Ir, vėlgi, tai nepriklauso nuo sporto šakos. Nes užmesk akį, kaip palaikomi Lietuvos klubai ir pamatysi, kad Vilniaus „Ryto“ rungtynių atmosfera labiau atliepia futbolo, o ne krepšinio rinktinės fanų kūrybą. O ką jau kalbėt apie „Green White Boys“, kurie ir „Vyčio tribūnos“ renginiuose renkasi aktyviai. Vėlgi, Futbolo akademijos „Šiauliai“ fanams, panašu, artimesnės yra krepšinio rinktinės fanų patriarcho Sėklos ir jo kompanijos palaikymo idėjos.

„Vyčio tribūnos“ lyderiai gali kiek nori kalbėti tinklalaidėms, kad šis susivienijimas nėra ultrų, kad norima prisitraukti įvairiausių gerbėjų, bet bent jau kol kas jį pagrindinai sudaro šalies klubų ultros. Ir kuria jie per futbolo rinktinės mačus grynai ultrų stiliaus palaikymą. Taip, kaip jį supranta ir kaip yra įpratę savo palaikomų klubų bendruomenėse.

Beje, ultrų palaikymas nėra būtinas rinktinių atributas Europos ar pasaulio futbole. Kai kuriose šalyse jis yra, kitų fanai panašesni į lietuvius Eurobaskete Suomijoje. Krepšinyje ultrų stiliaus rinktinių palaikymas – išvis didžiulė retenybė.

Ir kai aš kalbu apie ultras, nereikia iš karto įsivaizduoti visokių chuliganizmų, muštynių ir panašių dalykų. Taip, ultros nėra angelai, bet ir tų kitokių fanų tarpe pasitaiko ir piktų, ir girtų, ir net rasistų. Na, kaip kad tas lietuvis, taip pabendravęs su Vokietijos rinktinės žvaigžde Denisu Schroderiu, kad kiti jo kolegos vėliau turėjo atsiprašymą, surašytą ant didelio popieriaus lapo demonstruoti..

Lietuvos krepšinio rinktinės palaikymas – kitokio stiliaus. Taip ir rašysiu – kitokio. Nerašydamas kokio nors apibūdinimo. Nors, turbūt, kiekvienos šalies ultros tam stiliui ir jo propaguotojams, suprantama, turi tarpusavyje vartojamų terminų. Bet ne ypač jie pagarbūs, todėl aš jų gal ir nevartosiu...

Tiesiog palyginsiu skirtingus fanų judėjimus, kad žinotumėt, apie ką eina kalba.

Trumpa istorija. Viskas prasidėjo dar nuo sovietmečio. Ir pagrindiniai veikėjai buvo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo ir Kauno „Žalgirio“ krepšinio fanai. Okupacijos laikų pabaigoje ėmė formuotis aktyvus palaikymas, tam tikros bendruomenės, kurios ragino savo komandas visų rungtynių metu, pradėjo veikti organizuotai, gamintis vėliavas, kitus palaikymo atributus. Tiesa, tas „Žalgirių“ palaikymas tada rėmėsi keliomis skanduotėmis, viena-kita liaudies daina, repertuaras buvo siauras ir primityvus (nors vis vien pirmavo to meto SSRS).

Laikas ėjo, palaikymas vystėsi, pamažu skanduotes keitė dainos (ar bent jų motyvai), atsirado fanų, palaikančių kitus klubus. Dauguma jų ėjo ta pačia kryptimi. Žodžiu, ne iš karto, bet slenkant metams ar dešimtmečiams tapo taip, kaip yra dabar – dauguma fanų bendruomenių palaiko savo komandas ultrų stiliumi, besiremiančiu kone identiškomis, kaip ir visoje Europoje, tribūnų melodijomis.

Mažuma bendruomenių nesivystė ir pasiliko prie to paties Sovietų laikų stiliaus. Viena tokių buvo ir Lietuvos krepšinio rinktinės gerbėjų bendruomenė. Toks pats ganėtinai skurdus kelių skanduočių repertuaras. Na ir daina „Ant kalno mūrai“. Ai – dar „Trys milijonai“. Na gal jau ne tiek ir mažai?

„Vyčio tribūnos“ repertuaras gal ne toks platus, kaip klubus palaikančių „Pietų IV“ ar „Green White Boys“, bet nesulyginamai turtingesnis, nei jų kolegų krepšinyje. Tradicinis ir stipriai į akis krintantis Lietuvos krepšininkų palaikymo įrankis – keli dideli būgnai (kažkada jų daugiau būdavo). Vis dėl to būgnas nėra originalus krepšinio rinktinės palaikymo įrankis. Visos ultrų grupės (tiek klubų, tiek „Vyčio tribūna“) savo veikloje juos irgi naudoja. Ne tiek daug, ne tokius didelius ir ne taip krintančius į akis. Ir, galbūt, į ausis. Nes ultroms būgnas - ritmo palaikymui. Derina juos prie dainavimo ir melodijų. Panašu, kad Lietuvos krepšinio rinktinės palaikyme būgnai atlieka pagrindinį vaidmenį ir fanai prie jų derina savo skanduotes.

Dažnai iš aktyviųjų futbolo gerbėjų tenka išgirsti, kad Lietuvos krepšinio fanų judėjimas yra stichinis, neorganizuotas. Kad tai tiesiog žmonės, neturintys tarpusavyje daug bendro ir tiesiog susirenkantys į rungtynes. Nesvarbu, Lietuvoje ar Tamperėje. Na, nes bet kokie Lietuvos sporto fanai šiais atvirų sienų ir ne tokių ir mažų atlyginimų laikais be problemų gali patys be niekieno pagalbos pasiekti ir Suomiją ir bet kokią kitą Europos šalį.

Na ne. Vis tik, didieji krepšinio turnyrai vyksta ne vien Europoje. O nukakti ir dar susivežti būgnus į kokią Rytų Aziją ar Lotynų Ameriką vargu ar atskiri neorganizuoti aistruoliai sugebėtų.

Aišku, Lietuvos krepšinio fanams dar toloka iki klubų ultrų ar tos pačios Vyčio tribūnos (užsimojusios į artimiausią futbolininkų išvyką suorganizuoti specialų fanų traukinį) tarpusavio bendravimo, bendro pasiruošimo rungtynėms, palaikymo planavimo ir viso kito organizacinio darbo. Bet yra pas juos aktyvas, sugebantis ir būgnus ir didžiulę Lietuvos trispalvę į areną atsigabenti, ir visą lietuvių minią užvesti ir surengti Tamperėje lietuviškas eitynes.

Kita vertus, skirtingai nei ultrų bendruomenėse, kur tas organizuotumas tolydžio didėja, ir dėl užvedėjų, ir dėl būgnų, ir dėl visų kitų organizuoto palaikymo aspektų, reikalai tarp Lietuvos rinktinės krepšinio fanų vis prastėja. Bent jau tuo mane įtikinti bandė vienas aktyviųjų Lietuvos krepšininkų fanų aktyviųjų bendruomenės senbuvių.

Na, ir grįžkime prie tų „klounų“. Išdažytas veidas, trispalvis perukas, ar dar kokia nors panaši įmantrybė – visa tai ultrų supratimui nėra priimtina. Lietuvos krepšinio rinktinės fanai dažnai puikuojasi tais trispalviais perukais nuotraukose. Negali pasakyti, kad tai visai neprimena cirko juokdarių..

„Klounai“ – nėra vien lietuviškas įvardijimas. Panašiai bandančius išsiskirti fanus klounais pavadinančių atsirastų bene bet kurioje Europos ultrų bendruomenėje. Nors paieškojęs, tokių perukų tikrai surasi ir per Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes. Ne aktyviausiame sektoriuje, suprantama, bet tuose, kur susirenka nuosaikesni aistruoliai, tokių tikrai atsiras.

Ir tie perukai ir panašios savipuošos, kurios ultroms gali atrodyti klouniškomis, toli gražu yra ne lietuviškas išradimas. Kai kur tokios į akis krentančios detalės naudojamos net ir pažymėti savo tautinę tapatybę. Kaip skandinavų vikingų ragai ar škotų kiltai. Pastarieji išvis vien savo sijonuotu pasirodymu išvykose surengia savotiška šou ir atkreipia aplinkinių dėmesį. Tiesa, neturėdami jokių išreikštų užvedėjų ar „palaikymo moderatorų“, škotai (na bent ta jų dalis, kuri nespėja prisigerti iki žemės graibymo) sugeba savo komandai sukurti tokią garsinę atmosferą, kad toli gražu ne kiekviena organizuota fanų bendruomenė jiems prilygsta.

Kuo Lietuvos krepšinio rinktinės gerbėjai tikrai lenkia kolegas iš futbolo – tai kiekiais. Kaip jau minėjau, lietuviai sugeba nusibastyti į krepšinį bet kokiame pasaulio užkaboryje. Ir ganėtinai nemažu skaičiumi. Tamperėje jie buvo skaičiuojami tūkstančiais. Panašaus skaičiaus žiūrovų futbolo rinktinė sulaukia namų rungtynėse.

Kita vertus, tos didelės minios lietuvių pasirodo tada, kai krepšininkai žaidžia finaliniuose Europos, pasaulio čempionatų ar Olimpinių žaidynių etapuose. Kažin, ar su tais kiekiais nebūtų taip pat, jei finaliniame etape žaistų futbolo rinktinė? Na, bet tą galim tik spėlioti. Tokio, kad per artimiausius dešimtmečius galėsim tai patikrinti, nenusimato..

Ir dar.. Bent jau tų stovinčių, nenustygstančių, organizuojančių palaikymą palaikymą, o ne tik prisidedančių prie skanduočių, fanų skaičiumi Lietuvos krepšinio rinktinė irgi, veikiausiai, nusileistų pastaraisiais laikais labai išsiplėtusiai „Vyčio Tribūnai“.

Tai kodėl ne tik lietuviai, bet ir daugelis užsieniečių Lietuvos krepšinio rinktinės palydą dažnokai pavadina geriausiais fanais pasaulyje? Atsakymas – labai paprastas. Nes tiems tūkstančiams lietuvių nelabai yra konkurencijos. Kaip jau ir minėjau, ir futbole ne visų šalių rinktinės yra aktyviai ir organizuotai palaikomos. Ką jau kalbėti apie krepšinį, kuris labai retoje šalyje yra populiariausias sporto žaidimas. Ir kurios tribūnose lietuviai su savo meile šiai sporto šakai, tiesiog privalo dominuoti.