Dramatiškai pasaulio čempionate triumfavusio vokiečio išgyvenimai: papasakojo apie įspūdingą išgeriamą vandens kiekį ir pykinimą

  Sekmadienį Singapūre vykstančiame 2025 m. pasaulio plaukimo čempionato olimpiniame (50 m ilgio) baseine vyrų 400 m plaukime laisvuoju stiliumi dramatiškai triumfavo pasaulio rekordininkas, olimpinis čempionas vokietis Lukasas Martensas (3:42.35 min.).

Sidabras atiteko australui Samueliui Shortui (3:42.37), o bronza – titulo neapgynusiam Kimui Woominui (3:42.60) iš Pietų Korėjos. Įdomu tai, kad S. Shortas ryte atrankoje buvo greitesnis (3:42.07) ir jei būtų pakartojęs tokį rezultatą, tai būtų tapęs čempionu.

Būdamas 23-ejų metų, L. Martensas jau yra pasiekęs įspūdingų rezultatų, o interviu SPORT1 jis papasakojo apie savo laimėjimus, būsimus tikslus ir pabrėžia, kokia svarbi yra psichologinė sveikata profesionaliame sporte.

„Esu šiek tiek pavargęs – ne tiek kiek po Paryžiaus, bet vakar diena tikrai išsunkė. Klimatas čia taip pat nėra lengvas – net mūsų zonoje labai karšta. Kūnui nėra paprasta tai atlaikyti. Bet manau, kad jau esu tokiame lygyje, kai su tuo susitvarkau. Rytoj laukia 800 metrų rungtis, tad dabar svarbiausia – regeneracija“, – pasakojo L. Martensas.

– Vakar minėjote, kad jus kamavo pykinimas ir galvos skausmas. Kaip fiziškai susitvarkėte su tuo?

– Esant tokiam klimatui reikia daug gerti – vakar išgėriau šešis litrus vandens. Bet negali pats kontroliuoti, ar po to vemsi, ar ne. Aš visiškai atidaviau viską, ką turėjau, kitaip, manau, nebūčiau tapęs pasaulio čempionu. Tai yra visiškai normalu. Nors, žinoma, jausmas nėra malonus, nes norisi džiaugtis atmosfera, duoti interviu, o ne sėdėti kėdėje visiškai išsikrovusiam.

– Sakėte, kad pasaulio čempiono titulas buvo pagrindinis jūsų tikslas. Jūs jau turite pasaulio rekordą ir esate olimpinis čempionas. Kokie dabar jūsų planai?

– Man 23-eji, tai iš esmės net nereikia naujų tikslų. Verta ir toliau taip tęsti – siekti dar daugiau pergalių, toliau atstovauti Vokietijos plaukimui, kovoti, kad šis sportas vėl grįžtų į televiziją, mums tai labai svarbu. Be to, noriu tiesiog toliau džiaugtis, motyvuoti komandą. Mes esame labai jauna komanda, tad jaučiu atsakomybę už jaunimą – juos palaikyti, nukreipti. Ir man tai patinka.

– Po olimpinio aukso buvote patekęs į nedidelę duobę, kas visiškai normalu. Ko iš to pasimokėte?

– Kad reikia leisti sau laiko apdoroti tokį pasiekimą. Taip ir dabar ketinu padaryti, nes kitaip nepavyks. Negalima iš karto šokti į darbus. Nors treneriams tai gal ir atrodytų idealu – neprarasti laiko – bet per pastaruosius metus supratau, kad būtina bent trumpam atsitraukti nuo plaukimo. Kitaip sezonas nesusiklosto sklandžiai, nepavyksta pasiekti formos reikiamu metu. Dabar jau žinau, kada man reikia poilsio, kada atsitraukti.

– Daugelis sportininkų, kaip ir jūs, dirba su sporto psichologais. Ties kuo pagrinde dirbama?

– Manau, pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad susikoncentruotum į save ir kiek įmanoma atsiribotum nuo aplinkos. Aišku, tai ne visada paprasta – kai visi turi kažkokių lūkesčių ir tai atvirai išsako, tai pasiekia tavo galvą. Tada turi išmokti su tuo tvarkytis, turėti savo tikslus. Aš juos turiu – ir dėl to dirbu su savo psichologu, kad likčiau susitelkęs į save. Aš turiu žinoti, ko noriu. Niekas kitas negali man pasakyti: „Lukasas taps tris kartus pasaulio čempionu.“ Tokius sprendimus priimu tik aš. Ir dabar jau esu įgijęs pakankamai patirties ir pasitikėjimo savimi, kad galėčiau remtis savimi ir nesiblaškyt dėl išorės spaudimo.