Su Slovėnijos čempionais atsisveikinęs Justas Lasickas: „Aš tas senas, patikimas „Toyota“ tavo garaže“

 Lietuvos rinktinės narys Justas Lasickas dar prieš kelias savaites pranešė, kad jo karjeros etapas Liublianos „Olimpija“ klube yra baigtas. Tai patvirtino ir pats klubas, kuris nusprendė naujos sutarties lietuviui nepasiūlyti.

Krašto gynėjas „Olimpija“ klube praleido trejus metus ir juos pažymėjo trofėjais. 27-erių lietuvis du kartus tapo Slovėnijos čempionu, įskaitant šį sezoną, ir kartą iškovojo Slovėnijos taurę.

Bendrai J. Lasickas už „Olimpija“ iš viso sužaidė 107 rungtynes, pelnė 5 įvarčius ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus.

J. Lasickas tapo pirmuoju gynėju „Olimpija“ istorijoje, kuris pasižymėjo įvarčiais lygos ir taurės rungtynėse „amžinajame derbyje“ prieš „Maribor“.

Ketvirtadienį J. Lasickas surašė išsamų tekstą apie savo laikotarpį „Olimpija“ klube ir patalpino jį tinklapyje „timax.si“.

„Jeigu svarstote, apie ką apskritai yra šis tekstas – luktelėkite. Tai mano būdas atsisveikinti su vieta, kurią vadinau namais pastaruosius trejus metus, – rašė J. Lasickas. – „Instagram“ įrašai turi simbolių limitą ir yra supami žmonių, kuriems nerūpi tavo sentimentai apie „gerus senus laikus“. Bet esu dėkingas Timi, kad davė man erdvę pasidalyti mintimis ir prisiminimais iš šių trijų sezonų.

Sakyti, kad pradžia buvo sunki – būtų labai švelnu. Buvau girdėjęs istorijas apie nestabilumą „Olimpijoje“, bet tikrai atvykau pačiu beprotiškiausiu metu. Neturėjau atostogų po rinktinės, tad atvykau anksčiau pasiruošti sezonui. Praėjus savaitei po atvykimo, klube kilo vidinis konfliktas ir viskas pradėjo keistis. Vieninteliai žmonės, kuriuos pažinojau – treneris ir sporto direktorius – paliko klubą. Aistruoliai atvykdavo į treniruotes, kad išvyti naująjį trenerį (kuris dar net nebuvo atvykęs), o aš net neturėjau ko paklausti, kas, po velnių, vyksta.

„Olimpijoje“ treneriai retai išsilaiko ilgiau nei sezoną. Net po tokio sezono vėl įvyko pasikeitimų. Nors niekada nebuvau kertinis žaidėjas Rieros komandoje, bent jau žinojau savo vaidmenį. Kai atvyko Joao Henriquesas, pasijutau tarsi čia net neturėčiau vietos. Tas laikotarpis man buvo labai svarbus asmeniniam augimui. Lengva išlikti pozityviam ir motyvuotam, kai viskas sekasi, bet sunkiais momentais teko prisitaikyti. Norėjau būti komandos žaidėju ir žinojau, kad futbole viskas gali greitai pasikeisti. Joao laikotarpis truko neilgai. Jis visada bus prisimenamas kaip treneris, kuris nuvedė „Olimpiją“ į Europos varžybų grupių etapą, bet čia lūkesčiai dar didesni.

Lygoje buvome prasti, todėl jo vietą užėmė Zoranas Zeljkovičius. Jam patiko kovotojai aikštėje, tad, žinoma, pradėjau gauti daugiau minučių nei talentingesni, bet galbūt mažiau disciplinuoti portugalų krašto gynėjai. Vis dėlto tai, kas puikiai veikė Koperyje, neveikė „Olimpijoje“. Trūko aiškaus stiliaus ir vizijos. Įdirbis ir kovingumas išgaravo, o sezoną baigėme katastrofiškai. Tie patys sirgaliai, kurie mus anksčiau dievino, nusisuko. „Klubas tapo cirku. Žaidėjai – be motyvacijos. Atėjome palaikyti naujos kartos.“ Ši „Green Dragons“ žinutė skaudino ne mažiau nei švilpimas ar tuščios tribūnos. Tarp herojaus ir atpirkimo ožio – labai plona riba...

Visa tai atvedė į Viktoro Sanchezo erą „Olimpijoje“. Esu be galo dėkingas, kad galėjau dirbti su dviem Ispanijos futbolo autoritetais per šiuos metus. Vien apie šių metų istorijas ir prisiminimus galėčiau parašyti atskirą tinklaraštį. Niekada nebuvau „Real“ gerbėjas (tiesą sakant, iki šiol negaliu pamiršti „Barcelona“ 2008–2012 metų), bet su V. Sanchezu turėjau galimybę pajusti tą mentalitetą, kuris „Real“ klubą daro tokį sėkmingą. „Mes nekalbame per spaudą, mes kalbame aikštėje“ ir „Kol nevykėliai verkia, nugalėtojai bando dar kartą“ – tik kelios citatos iš jo, kurios man liks ilgam.

Nuo antrojo atrankos etapo pasiektas Konferencijų lygos grupių etapas, patekimai į atkrintamąsias, kova dėl taurės ir dominavimas lygoje – tai neįtikėtina. Tai rodo, kiek daug pasitikėjimo V. Sanchezas ir jo štabas turėjo kiekvienu žaidėju. Ne visi turėjo svarbų vaidmenį, bet visi prisidėjo prie šios istorinės sėkmės. Buvau pasirengęs dėl jo atiduoti viską aikštėje.

Kai žmonės po kelerių metų prisimins šiuos sezonus, žinau, kad nebūsiu pirmas vardas, kuris šaus į galvą. „Olimpija“ pagrįstai didžiuojasi, kad išugdo geriausius Slovėnijos futbolo talentus – dabartinius ir būsimus rinktinės žaidėjus. Bet grįžkime prie šio teksto pavadinimo. Po vienų sunkių rungtynių išvykoje komandos draugas Diogo Pintas juokais pasakė: „Lasi – kaip Toyota, visada gali juo pasitikėti.“ Ir tai man įstrigo. Aš ne „Ferrari“ ar „Lamborghini“ (ar koks ten jūsų mėgstamiausias sportinis automobilis). Aš tas senas, patikimas „Toyota“ tavo garaže. Žaidžiau „Olimpijoje“ būdamas traumuotas, su sulaužyta nosimi, buvau metamas į aikštę nuo pirmos minutės ar po pertraukos, žaidžiau skirtingose pozicijose ir vaidmenyse. Tikiu, kad pravėriau duris talentingesniems savo krašto žaidėjams atvykti čia ir įrodyti savo vertę. Tai buvo neįtikėtina kelionė, pilna pakilimų ir nuopuolių, o dabar atėjo metas žengti toliau.“