Į rinktinę sugrįžusi Grigalauskytė: „Klausiau trenerio, ar tikrai manęs reikia“

 Lietuvos nacionalinė moterų krepšinio rinktinė jau visą savaitę Klaipėdoje rengiasi artėjančiam Europos čempionatui. Tarp rinktinėje matytų veidų yra ir po pertraukos į nacionalinę komandą grįžusi Monika Grigalauskytė.

Nuo 2023 metų rinktinėje nežaidusi Monika yra viena iš dviejų rinktinės žaidėjų kartu su Laura Juškaite, pastarąjė sezoną žaidusių moterų Eurolygoje.

Žaidėja sako, kad rinktinės trenerio Viliaus stanišausko net klausė, ar jos tikrai reikia rinktinėje, nes M. Grigalauskytė sako, kad jai vasario mėnesio sudėtis atrodė puikiai susižaidusi.

„Kai paskelbė mane vyr. treneriu, pirmiausia paskambinau Monikai, nes žinau jos galimybes, jos charakterį ir tikrai nereikėjo jos įkalbinėti. Ji yra pasiryžusi būti, žaisti ir padėti. Ji turi patirties, gali būti ir mentorė jaunimui. Ji neturi didelio ego, kad jai reikėtų didelių minučių ar būtinai jai išreikštų derinių. Sakė, kad nori žaisti ir žinau, kad mums tikrai padės“, – skelbdamas kandidačių sąrašą apie Moniką kalbėjo V. Stanišauskas.

Stovyklos pradžioje su M. Grigalauskyte pakalbėjome ir mes.

– Monika, kai pjautiesi po pertraukos sugrįžusi į rinktinę?

– Geras jausmas, nemažai naujų veidų, kaip ir žinojau iš matymo visas, susipažinome dabar, gera matyti senbuves. Viskas, atrodo, žinoma ir pažįstama, bet yra malonus jauduliukas. Smagu, kad pirma stovykla Klaipėdoje. Geras jausmas ir gera aura jaučiasi.

– Kaip žiūrėjai rinktinės atrankos rungtynes vasarį?

– Jaučiau ramybę, nes tikrai labai tikėjau, merginos buvo geroje pozicijoje. Su Lenkija rungtynės buvo labai fiziškos, leistas didelis kontaktas, bet gerai atrodė. Tikrai tikėjau, kad išeis, jaučiau, kad šitos progos nepaleis.

Kalbėjau su treneriu, klausiau, ar tikrai reikia manęs, nes man atrodė, kad gera sudėtis, atmosfera ir viskas rinktinėje gerai. Bet taip išėjo, kad traumą patyrė Daugilė Ūsė.

– Pasikeitė rinktinės treneris. Kaip manai, ką jis duos moterų rinktinei?

– Manau, kad rinktinėje vyksta kartų kaita. Yra jaunos žaidėjos, gal tik Laura Juškaitė yra tokiam viduriuke savo pike, ir vyresnės žaidėjos. Žiūrint į 2027 metus, kai čempionatas bus Lietuvoje, svarbu, kad treneris pažįsta visą jaunimą, dirbo su jomis nuo ankstyvo amžiaus. Čia ir treneriui yra žingsnis eiti į kitą lygį, jam tikrai svarbu užsiauginti tas žaidėjas, su kuriomis dirbo. Džiugu matyti Vilių čia, jauną trenerį, nes trenerių moterų krepšinyje nėra daug.

– Kaip manai pavyks sulipinti tą komandą iš jaunimo ir veteranių?

– Manau, kad mūsų charakteriai yra geri, nėra žaidėjų, su kuriomis būtų sunku susikalbėti ar susibendrauti. Manau, kad tokia ir buvo trenerio intencija kviečiant į rinktinę.

Geri charakteriai, jaunos žaidėjos priima informaciją, mes veteranės norime joms padėti, suprantame, kad nebedaug mums liko, jaunimas turės nešti atsakomybę. Justė turėjo puikų sezoną po traumos, žaidžia jau ne vieną sezoną, kaip ji mąsto, kaip skaito žaidimą – lyg patyrusi žaidėja. Ji irgi padės savo amžiaus žaidėjoms. Turėsime viena kitoms daug padėti.

– Dar tikrai per anksti vertinti, bet kaip tau atrodo Lietuvos rinktinės grupė ir šansai?

– Labai sunku pasakyti, nėra tokios rinktinės grupėje kaip prancūzės. Serbes mini kaip lyderes, bet jos neturi labai stipriai išreikštų lyderių, žaidžia labai komandiškai. Italijoje sezonas baiginėjasi tik dabar, gal jos vėluos su pasirengimo, bet žais namuose. Slovėnės turi natūralizuotą žaidėją, bet irgi remiasi į komandinį žaidimą. Viskas priklauso, kaip susišlifuos.

Manau, kad būsime mažiausiai žinoma komanda, kaip juodasis arkliukas. Taip, gali nuskautinti žaidėjas, kaip atrodėme atrankoje, bet yra naujovių, yra kitas treneris, bus sunku mus nuskautinti. Manau, kad ir jaunimas mūsų gali labai nustebinti.