„Inter“ gelbėjusio Francesco Acerbi istorija – nuo alkoholizimo ir dukart įveikto vėžio iki pirmo įvarčio Europos turnyruose ir Čempionų lygos finalo VIDEO

 Francesco Acerbi yra žmogus, kuris įrodo, kad net ir po sunkiausių gyvenimo situacijų galima sugrįžti ir tapti didvyriu. Milano „Inter“ žaidėjas išgelbėjo komandą pačią paskutinę Čempionų lygos pusfinalio rungtynių su „Barcelona“ minutę, kai pelnė išlyginamąjį įvartį (3:3), o dabar turės progą kovoti dėl Čempionų lygos trofėjaus.

F. Acerbi pasiuntė kamuolį į vartus trečią teisėjo pridėto laiko minutę ir šoko į euforiją. Jis ne tik išlygino rezultatą – tai buvo pirmasis jo įvartis Europos turnyruose.

Per me sarai sempre la madre, Francesco Acerbi, leone pic.twitter.com/dvCVkZh9jd

— Ser John Moleskine 🏴󠁧󠁢󠁥󠁮󠁧󠁿 (@Mottalemi) May 6, 2025

Taip jis būdamas 37-erių metų tapo vyriausiu žaidėju, įmušusiu savo pirmą įvartį Europos klubinėse varžybose. Taip F. Acerbi atlygino sau už tikrą gyvenimo pragarą, kurį turėjo įveikti, kad pasiektų šį momentą.

🇮🇹👏 Francesco Acerbi is 37-years-old and that was his first ever European goal. What a moment to do it. 🤯

Until the age of 22, Acerbi played only in the lower tiers of Italian football. Look what it meant to him. pic.twitter.com/kxDnXevwtI

— EuroFoot (@eurofootcom) May 6, 2025

Jo istorija – tai tikras liudijimas apie pakilimą, nuopuolį ir atpirkimą, apie tai, kaip tragedijos, kurios ištinka gyvenime, gali tapti paskata pokyčiui ir sėkmei, primenančiai kino filmą. Ir keisčiausia tai, kad mažiausiai įdomi detalė apie jį yra ta, jog iki 22-ejų metų jis žaidė žemesnėse lygose.

Gimęs netoli Milano, F. Acerbi išgyveno kur kas baisesnius dalykus nei bet kuris puolėjas, prieš kurį jam teko stoti aikštėje. Užtenka pasakyti, kad po dviejų mėnesių jis minės dvyliktąsias metines nuo tada, kai jam buvo diagnozuotas sėklidžių vėžys.

Praėjus vos trims savaitėms po naviko pašalinimo operacijos, F. Acerbi jau buvo aikštelėje. Viskas vyko taip greitai, kad jis net nespėjo iki galo suvokti, kas įvyko. Tačiau kai 2012 metų gruodį antidopingo testas buvo teigiamas, paaiškėjo, kad organizmo pagaminti hormonai rodė vėžio sugrįžimą. Italijos olimpinis komitetas jį iš pradžių diskvalifikavo dvejiems metams, kol kraujo tyrimai parodė, kad tai – onkologinė liga.

„Gal skamba baisiai, bet tas vėžys mane išgelbėjo“, – yra sakęs F. Acerbi.

Viskas, kas nutiko iki tol, turėjo milžinišką įtaką jo karjerai. Dar jaunimo lygmenyje F. Acerbi buvo spaudžiamas savo tėvo, kuris, kaip pats žaidėjas pripažino, futbolo sėkmės troško labiau nei jis pats.

„Jam labai rūpėjo. Gal net per daug. Dėl to pradėjau abejoti, ar pats išvis noriu žaisti futbolą“, – sakė futbolininkas.

Tačiau tėvas mirė tada, kai F. Acerbi tapo profesionalu ir tai buvo didžiulis smūgis.

„Kai mirė tėtis, aš neturėjau dėl ko žaisti. Nes visą laiką žaidžiau ne dėl savęs“, – sakė F. Acerbi.

Natūralūs fiziniai gebėjimai jį nuvedė toli. Toliau nei daugumą žaidėjų. F. Acerbi vėlavo žaisti Italijos „Serie A“ pirmenybėse. Jam buvo 24-eri, kai 2011–2012 metų sezone įsiliejo į „Chievo“ sudėtį. Po kelių mėnesių, per kuriuos tapo pagrindiniu gynėju, tuometis čempionas „AC Milan“ jį įvardijo kaip savo gynybos ateitį.

F. Acerbi tai buvo svajonės išsipildymas. Jis augo palaikydamas „Milan“ – klubą, kurio legenda susiformavo per garsių gynėjų dinastiją. Tai buvo didžiausia scena besiformuojančiam vidurio gynėjui, ir buvo tikimasi, kad jis iš karto prisidės taip, kaip tai padarė Thiago Silva, kai prieš trejus metus pasitraukė Paolo Maldini. F. Acerbi prisijungė tą pačią vasarą, kai 36-erių metų Alessandro Nesta išvyko į MLS, o jam buvo perduoti 13-uoju numeriu pažymėti marškinėliai, kuriuos A. Nesta vilkėjo beveik dešimtmetį.

Tačiau tuo metu F. Acerbi buvo savidestrukcijos stadijoje ir nesuvokė, ką reiškia perimti tokią simbolinę vietą.

„AC Milan“ žinojo, kad pasirašė sutartį su ne pačiu profesionaliausiu žaidėju. Jam surado namą arti treniruočių bazės Galaratėje, beveik valanda kelio nuo miesto. Norėta jį atitraukti nuo naktinio gyvenimo, tačiau tai nesuveikė.

„Man trūko motyvacijos. Nebežinojau, ką darau. Ir gėriau“, – pasakojo F. Acerbi.

Ir ne šiaip gėrė – atrodė, kad jis negėrė tik tada, kai vykdavo treniruotės ar rungtynės.

F. Acerbi grįždavo po naktinių išgertuvių, beveik nemiegodavo ir treniruodavosi būdamas pusiau apsvaigęs. Jo talentas vis dar buvo pakankamas, kad prasimuštų, bet jis nebeatrodė kaip naujasis A. Nesta.

„Neturėjau pagarbos sau, savo darbui ar žmonėms, kurie mane samdė“, – vėliau pripažino F. Acerbi.

Jis buvo parduotas „Genoa“ klubui sezono viduryje pagal tuomet populiarią bendros nuosavybės sutartį – „AC Milan“ pasiliko 50 proc. teisių. Tačiau F. Acerbi daugiau niekada ten negrįžo, net ir tada, kai „AC Milan“ vis dar turėjo savo dalį. Kitą vasarą į „Serie A“ atvykęs „Sassuolo“ išpirko likusią dalį iš „Genoa“, o F. Acerbi visiškai prarado kryptį bei sakė komandos draugams, kad rimtai svarstė apskritai mesti futbolą.

Visgi tada atėjo lūžis.

„Be ligos, turbūt dabar žaisčiau kokiame nors antrame divizione ir tikriausiai jau būčiau baigęs karjerą“, – sakė F. Acerbi.

Tačiau dabar jis ruošiasi Čempionų lygos finalui.

Vis dėlto viskas nepasikeitė per naktį. Po chemoterapijos F. Acerbi iškart netapo kitu žmogumi. Būta akimirkų, kai jis klausė savęs, kodėl liga jo nepakeitė. Jis pradėjo lankytis pas terapeutą, pradėjo geriau pažinti save ir suprasti aplinkinius. Tai padėjo jam pripažinti ir susidoroti su savidestrukcija. Jis rado prasmę – ne didingose svajonėse, o noru tobulėti kiekvieną dieną. Jis neturėjo ambicijų tapti legenda, tik aiškiai apibrėžtus tikslus.

Kai 2014 metų rudenį F. Acerbi grįžo į aikštę, jis ėmė daryti tai, ko iki tol nedarė – būti patikimu. Jis tarsi norėjo atsigriebti už prarastus metus.

F. Acerbi sužaidė net 149 rungtynes iš eilės. Jis persikėlė iš „Sassuolo“ į „Lazio“ nepraleidęs nė vienų rungtynių. Galiausiai jis praleido mačą ne dėl traumos, o dėl diskvalifikacijos – antra geltona kortelė 2019 metų sausį pralaimėtose rungtynėse prieš „Napoli“ nutraukė jo šansą pagerinti Javierio Zanetti rekordą (167 mačai iš eilės).

„Lazio“ klube F. Acerbi pirmą kartą pradėjo dirbti su dabartiniu „Inter“ treneriu Simone'u Inzaghi. Kartu jie iškovojo kelis trofėjus, po 13 metų sugrąžino komandą į Čempionų lygą ir iškart pirmą kartą per du dešimtmečius sėkmingai peržengė grupių etapą.

Jo stabilumą įvertino Italijos rinktinės treneris Roberto Mancini, kuris nuolat pasitikėjo F. Acerbi, kai Giorgio Chiellini ilgą laiką gydėsi kelio traumą. Iš 29 rungtynių rinktinėje net 27 jis sužaidė būtent per tą laikotarpį, įsitvirtinęs kaip geriausias šalies gynėjas po G. Chiellini ir Leonardo Bonucci.

Atrodė, kad F. Acerbi karjerą baigs „Lazio“, bet S. Inzaghi perėjimas į „Inter“ ir aštrus konfliktas su klubo „ultromis“ paspartino sugrįžimą į „Inter“.

Jis pakeitė olandą Stefaną de Vrijų – tą patį, kurį anksčiau buvo pakeitęs ir „Lazio“ gretose.

„Prieš vėžį praradau viską, ką galėjau prarasti, – sakė F. Acerbi. – Po to gavau antrą šansą ir stengiuosi jį išnaudoti kuo geriau“.

F. Acerbi aktyviai dalyvauja Italijos vėžio tyrimų fondo veikloje. Po minėto raudonos kortelės epizodo rungtynėse su „Napoli“ jis pats paskyrė sau baudą – visą atlyginimą pervedė labdarai.