Gabrielė Nikitinaitė apie savo pradžią krepšinyje, profesionalės kelią ir savo stiprybes

Naujoji Lietuvos krepšinio rinktinės narė Gabrielė Nikitinaitė, nors užaugo Londone, bet krepšinio kamuolį pirmą kartą pamatė Lietuvoje. Būdama 10-ies mergina užsikrėtė oranžinio kamuolio virusu ir nuo tada prasidėjęs kelias į krepšinio pasaulį ją atvedė iki Lietuvos rinktinės.

26-erių krepšininkė būdama 2 metų su tėvais išvyko iš Lietuvos į Londoną, tačiau iki 10-ies kasmet vasarą sugrįždavo į gimtinę pas senelius. Būtent Lietuvoje ji pirmą kartą pamatė krepšinį, kai į krepšį mėtė kaimynas. 10-metė nutarė ir pati išbandyti šią sporto šaką.

„Lietuvą palikau būdama dviejų metų, kai tėvai išvyko dirbti į Angliją. Augau Anglijoje, kur pradėjau žaisti futbolą ir jį lankiau. Kiekvieną vasarą grįždavome į Lietuvą pas senelius ir būdama 10 metų, kai paskutinį kartą čia lankėmės, pamačiau krepšinį žaidžiantį kaimyną. Man pasirodė įdomu, ką jis čia daro. Grįžusi tėvams pasakiau, kad noriu išbandyti krepšinį.

Radome vietos klubą, kur buvo mišri komanda – įvairaus amžiaus berniukai ir mergaitės. Su ta komanda keliavome po Angliją, žaisdavome prieš mokyklų berniukų komandas. Mane pastebėjo vienas, vėliau – kitas treneris, keičiau klubus. Žaidžiau keliose komandose Anglijoje, pradėjau nuo „Newham Youngbloods“ komandos Rytų Londone, žinau, kad ten yra didelė lietuvių bendruomenė. Mano paskutinė komanda buvo „Seven Oaks“, kur būdama 18-os metų supratau, kad noriu važiuoti į universitetą JAV.

Norėjau gauti stipendiją, kad galėčiau ten žaisti – toks buvo mano tikslas ir man pavyko. Lankiau tris universitetus – Šiaurės Ilinojaus (2017–2020 m.), vėliau George Washington (2020–2021 m.), o paskutinis buvo Pietų Ilinojaus (2021–2022 m.). Su visomis komandomis pasiekdavome konferencijos turnyrus, tačiau toliau pirmo ar antro etapo nė karto nenuėjome“, – apie savo kelią krepšinyje pasakojo G. Nikitinaitė.

– Kaip sunku buvo augti merginai krepšininkei Anglijoje?

– Žinoma, kad krepšinio bendruomenė ten yra kur kas mažesnė nei futbolo, bet ji yra. Man pasisekė, kad žaidžiau futbolą, nes ten išmokau gero kojų darbo, kas man labai padėjo krepšinio aikštėje. U14–U18 komandose dažniausiai žaisdavau su vyresnėmis, net prieš suaugusias, kas man tikrai padėjo tobulėti. Jau būdama 13 metų žaidžiau prieš suaugusias žaidėjas, aišku, tada Anglijos moterų lyga nebuvo tokio lygio, kokio yra dabar. Tačiau tai vis tiek buvo gera terpė man augti ir tobulinti savo žaidimą.

– Ar sunki buvo profesionalaus krepšinio kelio pradžia?

– Nebuvo sunku, skirtumas buvo tas, kad tai tapo ir mano darbu, atsakomybe. Universitete buvo mokslai ir krepšinis, o dabar tai tapo darbu. Pirmuosius metus praleidau Šveicarijos lygoje, kurioje lygis gal ir nėra labai aukštas, bet aš ten turėjau galimybę parodyti savo sugebėjimus, žaidėme Europos taurėje. Tai buvo labai geras startas.

– Pastarąjį sezoną žaidei Lenkijoje, kaip jį vertini?

– Lenkijoje lygis tikrai aukštas, daug labai fiziško žaidimo, žaidėjų yra iš visur, ten buvo ir Eurolygos komanda, su kuria buvo smagu pasivaržyti. Manau, kad pakėliau savo žaidimą dar labiau, išmokau fiziškumo žaidimo. Buvo labai smagu, nes žaidėme ir Europos taurėje, kas yra tikra privilegija – keliauji, sutinki įvairias komandas.

– Kaip save apibūdintum kaip krepšininkę?

– Sunkus klausimas. Nesu šimtu procentu tik taškų rinkėja, turiu įvairių savybių. Žaidžiu 2–3 pozicijose, bet nesu tik taškų rinkėja, man labai patinka atlikti perdavimus. Paprastus perdavimus, neįprastus, per nugarą, kartais kažką įspūdingo, kartais paprastai – ko reikia situacijai. Šį sezoną tai tikrai irgi supratau.

– Kiek seki krepšinį, kitas lygas, kas tave labiausiai domina?

– Kai buvau jaunesnė, žiūrėjau NBA, bet tapusi profesionale krepšininke kur kas daugiau žiūriu krepšininkes, prieš kurias galiu žaisti – moterų Eurolygoje, Europos taurėje. Vis dar seku ir NBA, WNBA, tada moterų Europos taurę ir Eurolygą, o turbūt mažiausiai žiūriu vyrų Eurolygą.

– Ką žinai apie vyrų arba moterų Lietuvos krepšinį?

– Žinau kažkiek istorijos, mano tėtis man pasakoja apie Sabonį, jis daugiausiai kalba apie senąją kartą, o aš domiuosi jaunesne karta, jaunuoju Saboniu. Mes pasidalijame istorijomis. Bus labai smagu per artimiausius kelis mėnesius išmokti ir sužinoti daugiau.