Gabrielius Maldūnas: apie pasiektą stulbinančią seriją ir ritualus prieš rungtynes

„Betsafe–LKL“ čempionato kovos tęsiasi, o intrigai tik didėjant, LKL akademija powered by Citadele pakalbino geležiniu žmogumi pramintą Gabrielių Maldūną.

Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ aukštaūgis jau šeštus metus demonstruoja išskirtinį kovingumą ir atsidavimą komandai. Nors šį sezoną krepšininkas per rungtynes vidutiniškai renka po 6,28 taško, 5,06 atkovoto kamuolio ir 1,33 rezultatyvaus perdavimo, tačiau sportininko pasiekimai tik statistika neapsiriboja. Panevėžio ekipos žaidėjo indėlis formuojant šiandienę krepšinio kultūrą ir aktyvus dalyvavimas įvairiose socialinėse iniciatyvose atskleidžia lyderio savybes, o G. Maldūnas tampa įkvepiančiu pavyzdžiu ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.

– Pasiekėte įspūdingą seriją – karjeroje nepraleidote 517 rungtynių iš eilės. Toks rezultatas sulaukė ne tik šalies, bet ir Eurolygos žvaigždžių dėmesio. Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad jūsų pastangos neliko nepastebėtos? Ar toks dėmesys teikia džiaugsmą, o gal priešingai – sukuria papildomą spaudimą?

– Žinoma, smagu, kad ši serija pastebėta, tačiau iš pradžių buvo kiek lengviau, kai siekiau to tyliai. Kai buvo viešai paskelbta, jog pasiekiau 500 rungtynių ribą, pajaučiau tam tikrą naštą, tarsi nebegaliu praleisti nė vienų rungtynių, visi jau žino ir stebi, kaip bus toliau. Bet kai pagaliau praleidau vienas rungtynes, pajutau palengvėjimą – tarsi akmuo nuo pečių nukrito. Praleidau ir dabar galiu pradėti iš naujo. Džiaugiuosi, kad pavyko vienuolika metų išvengti traumų ir sukurti tokią seriją.

– Jūsų prisidėjimas prie įvairių iniciatyvų už aikštelės ribų, tokių kaip krepšinio stovyklos organizavimas, bendradarbiavimas su vaikų dienos centrais, neliko nepastebėtas – jums buvo įteiktas LKL Gala apdovanojimas už metų individualų įsitraukimą. Ką jums reiškia tokia veikla? Kodėl taip svarbu siekti ne tik asmeninių pergalių, bet ir įkvėpti kitus?

– Šis apdovanojimas man labai vertingas – jis tikrai stovi greta kitų iškovotų LKL medalių. Krepšinis nėra tik žaidimas aikštelėje, kur varžosi penki prieš penkis, tai daug daugiau. Tą ir bandau parodyti vaikams ir ateities kartoms, kad krepšinis nėra tik žaidėjai. Šis sportas gali atverti daugybę galimybių – ne tik dirbantiems aikštelėje, bet ir užkulisiuose: fotografams, agentams, skautams, treneriams, žiniasklaidos atstovams. Mano misija – supažindinti jaunimą su šiomis galimybėmis, bet kartu ir pasistengti, kad jie nepamirštų krepšinio aukštumų, nes pats žaidimas yra tikrai smagus ir aš juo mėgaujuosi. Be to, Panevėžyje trūksta profesionalių krepšininkų, tad tikiuosi, kad pavyks užmegzti ir atgavinti meilę šiam sportui ir ateityje šios profesijos atstovų mieste padaugės.

– Muzika yra neatsiejama nuo kasdienybės ir dažnai padeda sukurti atitinkamą nuotaiką – nesvarbu ar gaminant vakarienę, ar treniruočių metu. Kokios dainos ar atlikėjai yra mėgstamiausi, suteikiantys energijos ir tonusą rungtynėms?

– Muzikos klausau, bet neturiu griežto ritualo, kad prieš kiekvienas rungtynes klausyčiau tam tikrų dainų – viskas itin priklauso nuo nuotaikos ir situacijos gyvenime. Tačiau dažnai mėgstu paklausyti grupės „Imagine Dragons“ ir italų atlikėjo Marco Mengoni – jo muzika suteikia tam tikrą lyrinį užsivedimą prieš rungtynes. Kartais tokią emociją sukuriančios dainos man net labiau patinka nei tos trankios.

– Kiekvienas žaidėjas turi tam tikrų ritualų prieš rungtynes – vieni medituoja, kiti vizualizuoja sėkmę, turi griežtą rutiną. Ar jūs turite tokių ritualų? Galbūt laikotės prietarų, kurie padeda susikaupti ir sėkmingai pasiruošti mačui?

– Turiu ritualą – rungtynių dieną visiškai nevalgau mėsos. Galbūt tai ir padėjo išlaikyti tokią ilgą seriją be praleistų rungtynių. Jau aštuonerius metus laikau šios tradicijos – pietums valgau makaronus, pusryčiams renkuosi kiaušinienę, bet mėsos į mitybą tądien neįtraukiu. Tai vienas iš įdomesnių mano ritualų.

– Krepšinis, kaip sportas, yra labai dinamiškas: keičiasi ne tik žaidybiniai aspektai, bet ir visuomenės požiūris į jį. Jei palygintumėte krepšinį savo karjeros pradžioje ir dabar, kokius esminius pokyčius pastebėtumėte? Galbūt tam tikrų detalių pasiilgstate šiandien? Kokie nauji pokyčiai teikia daugiausia džiaugsmo?

– Mano, kaip profesionalaus krepšininko, karjera dar nėra labai ilga, tačiau pastebiu pokyčius – ypač tai, kaip tritaškiai perėmė krepšinio strategiją. Daug komandų, ypač NBA, vis labiau remiasi analitika ir tritaškių metimais, nes jie vertingesni už dvitaškius, o ir atkovotų kamuolių po tritaškių būna daugiau. Kalbant apie Panevėžį ir „7bet-Lietkabelį“, fanų bendruomenė labai pasikeitė. Kai 2019 m. atėjau į komandą, pagrindinėje fanų bazėje būdavo 20-30 žmonių, o dabar jie užpildo visą „X sektorių“. Labai smagu, kad jie ir į išvykas keliauja kartu su komanda, palaiko mus visur, kur žaidžiame, ir padeda siekti rezultatų. Be to, mūsų sirgaliai yra tikrai kultūringi, nepriešiški kitoms komandoms. Jie susikoncentravę į tinkamus dalykus, o tai mane labai žavi.

– Kritika žmones lydi visą gyvenimą, o sportininkai jos susilaukia dar dažniau: tiek iš trenerių, tiek iš žurnalistų, tiek iš plačiosios visuomenės. Kartais ji motyvuojanti, o kartais ją priimti tampa iššūkiu. Kas jums padeda susitvarkyti su aštriomis kritikos strėlėmis ir moko į ją pažvelgti objektyviau?

– Kritika yra neišvengiama. Natūralu, kad visada stengiesi ir nori, jog žmonės matytų tai, ką darai gerai, tačiau gyvenimas ir pasaulis yra toks, kad dažniausiai pastebima tik tai, kas daroma blogai. Man labiausiai su kritika susitvarkyti padeda žmona. Ji mane labai palaiko ir supranta ką reikia pasakyti skirtingomis situacijomis: kada griežtesnį žodį, o kada tam tikrus dalykus nutylėti. Esu jai labai dėkingas už tai, kad ji moka viską sušvelninti ir apsaugo mane nuo kritikų nuogirdų.

– Jei galėtumėte vėl sugrįžti į praeitį ir sutiktumėte gatve į krepšinio treniruotę lekiančią jaunesnę savo versiją, kokį patarimą jai ištartumėte?

– Nesigailėti dėl to, ką padarei, ir visada klausyti savo širdies. Itin svarbu siekti to, ko tikrai nori, ir ko tikrai širdis geidžia.