„Maistas kaip lageryje, į vienvietę palapinę – 2 žmonės“: M.Paulavičius atskleidė, kas dėjosi Dakaro bivake

 Penktadienis Dakaro ralyje – poilsio diena. Jos metu komandos savo techniką atidavė į mechanikų rankas išsamiai apžiūrai ir atnaujinimui, o patys sportininkai turi laiko atgauti jau kiek išeikvotą energiją ir jėgas. Šio poilsio itin reikia motociklininkams, Dakare patiriantiems didžiausią fizinį krūvį.

Atstatyti jėgų balansą ir skirti daugiau laiko miegui pavyko ir motociklininkui Mykolui Paulavičiui. Jis tvirtino, kad pirmoji Dakaro ralio dalis pareikalavo nemažai organizmo resursų. Nepaisant to, „Planet Superfood Lietuva“ ekipos atletas jaučiasi gana gerai ir yra pasiryžęs šeštadienį leistis į antrąją Dakaro ralio maršruto dalį.

Per poilsio dieną lenktynininkas pasidalijo savo mintimis apie tai, kas jam labiausiai įsiminė per pirmąją lenktynių dalį. Didžiausi nuotykiai jo laukė dviejų dienų „48 Chrono“ etape.

„Tądien, kai mano motociklas sugedo ir aš stojau jo tvarkyti, mano grupė, su kuria lenktyniavau, pabėgo. Kai susitvarkiau motociklą ir pradėjau važiuoti, labai ilgai važiavau vienas, be jokių kitų dalyvių. Kai pradėjo temti, jausmas buvo dar labiau neįprastas. Maža to, kad pradėjau sunkiai matyti kopas per tuos užtamsintus akinius, dar ir benzinas ėmė sparčiai mažėti, nes prieš startą komanda nepila pilno bako, o tik tiek, kiek reikia. Vienu momentu suabejojau, ar man užteks degalų. Meldžiausi, kad jie nesibaigtų ir greičiau pasiekčiau tarpinį bivaką. Pasiekiau degalų užpylimo zoną, bet paskutinius kilometrus iki jos važiavau kopose naktį, nes tam gedimui sutvarkyti užtrukau daug laiko, todėl teko pasivažinėti sutemus“, - sakė Mykolas Paulavičius.

Vienas iš labiausiai atletui įstrigusių momentų nutiko besibaigiant pirmajai „48 Chrono“ dienai, kai teko miegoti viename iš tarpinių bivakų. Mykolas Paulavičius pataikė atvažiuoti į tokią stovyklą, kurioje tvyrojo visiškas chaosas, o dalyviai buvo priversti kovoti ir dėl maisto, ir dėl palapinės nakčiai.

„Atvykus į bivaką organizatoriai pasakė, kad neturi nieko – nei maisto, nei palapinių. Tiesiog galite miegoti, kur norite. Iš pradžių atrodė juokinga, bet teko eiti miegoti pasiklojus kartoną. Kai kurie apsivyniojo šilumą sulaikančia folija. Visi gulėjo, kas kur papuolė. Galiausiai maisto davė keletą traškučių pakelių. Kiek vėliau atskirdo palapinės su maistu. Organizatoriai pasakė, kad į vieną vienvietę palapinę turės tilpti du žmonės. Prasidėjo chaosas – miegmaišių trūksta, palapinių trūksta, kas pirmas nubėgo pasigriebė, tas turi. Kas nespėjo, neturi. Daug kas liko miegoti ant žemės. Aš pats galiausiai miegojau palapinėje, bet be jokio kilimėlio, miegmaišio. Tiesiog ant kietos žemės. Tai su skaudančia nugara ir raumenimis kaip užmigau, taip ir atsikėliau.

O tas maisto davinys, kurį vėliau irgi atvežė, tai buvo tarsi lageryje. Kas gavo tą maisto dėžutę, tas gavo. Kas miegojo tuo metu, nieko negavo. Vieni dalijosi su kitais per pusę, nes visiems neužteko. Buvo tokių žmonių, kur miega prie laužo ir po galva pasidėję tą maisto dėžutę, kad iš jo niekas neatimtų. Tas maistas irgi toks nieko gero. Kaip ir yra, bet pusė ten jo nevalgoma. Arbatos kaip ir yra, bet jos negali pasidaryti, nes nėra kur. Taigi, iš pradžių viskas atrodė kiek juokingai, bet kuo toliau, tuo tą vakarą juoktis norėjo mažiau. Tikra išgyvenimo stovykla. Tačiau aš priimu Dakarą tokį, koks jis yra. Tikrai neeilinė patirtis buvo tąnakt“, - sakė „Planet Superfood Lietuva“ lenktynininkas Mykolas Paulavičius.

Po poilsio dienos Dakare dalyviai tęs maršrutą ir iš Hailo apylinkių pajudės link Al Duwadimi miesto. Šeštadienį jų laukia šeštasis greičio ruožas. Jame numatyti 605 km greičio ruože ir 224 km pervažiavimo.