M.Tysonas prisiminė savo šlovingą karjerą: „Nenorėčiau, kad kas nors tai patirtų“

 Mike'as Tysonas pasiekė pačias didžiausias bokso aukštumas ir net dabar išlieka vienu populiariausių kovos menų veidų. Visgi pats kovotojas nori, kad visi suprastų, jog tokia sėkmė turėjo savo kainą.

Šimtai tūkstančių žodžių ir valandos vaizdo įrašų buvo skirtos buvusio sunkiasvorio karaliaus gyvenimui aprašyti, o ribos tarp realybės ir legendos dažnai susiliejo. 58-erių M.Tysonas pridės dar vieną skyrių savo istorijai jau lapkričio 15-ą dieną, kai po 19-os metų pertraukos grįš į profesionalų ringą susitikti su „youtuberiu“ boksininku Jake'u Paulu.

Prieš šią kovą M.Tysonas pasikalbėjo su kita bokso legenda Andre Wardu ir atvirai dalijosi savo mintimis. MTysonui buvo užduotas klausimas apie tai, ką jis jautė tapęs jauniausiu sunkiasvorių čempionu būdamas vos 20-ies metų amžiaus, tačiau jo atsakymas buvo trumpas.

„Nenorėčiau, kad kas nors tai patirtų“, – sakė M.Tysonas. „Nenorėčiau, kad kas nors išgyventų mano gyvenimą. Visą. Aš norėjau visko. Norėjau tapti didžiausiu kovotoju istorijoje. Būtent tai mano buvęs treneris ir mentorius Cuso D'Amato įdėjo į mano galvą. Iš kur man žinoti, kad taip reikėtų sakyti? Jis tai įdėjo į mano galvą“.

M.Tysonas tapo vienu garsiausių pasaulio sportininkų, kai 1986 m. nugalėjo Trevorą Berbicką ir laimėjo WBC sunkiasvorio čempiono titulą. Jo nokautai tapo legendomis, o praėjus dvejiems metams, per kiek daugiau nei 90 sekundžių, jis sutriuškino Michaelą Spinksą ir tapo sunkiasvorių čempionu pagal linijinį reitingą.

Po sėkmingos karjeros M.Tysonas patyrė kritimą žemyn, įskaitant 1990 m. šokiruojantį pralaimėjimą Busteriui Douglasui ir vėliau – 1992 m. teismą už išžaginimą, po kurio M.Tysonas praleido trejus metus kalėjime. Dar vėliau, 2009 m., M.Tysonas ir jo šeima išgyveno didžiulę tragediją, kai jo keturmetė dukra mirė po nelaimingo atsitikimo jų namuose Fynikse.

Per savo gyvenimą TM.ysonas susidūrė su daugybe vidinių skaudulių, bet kai kurie jų buvo jo paties sukelti. Tik per pastaruosius 15 metų jis buvo vėl priimtas į kovos menų bendruomenę kaip vienas iš patyrusių sporto lyderių. Jis prisiminė pirmąjį savo sugrįžimą į ringą 1995 m., kai buvo paleistas iš kalėjimo, ir atvirai sakė, kad išorėje matyta sėkmė neatitiko tikrovės.

„Buvau vis dar užstrigęs“, – sakė M.Tysonas. „Buvo tas pats dalykas. Bet kai viskas išėjo, praradau visus pinigus. Pradėjau vartoti narkotikus, daug gerti, praėjau visas programas, programą dėl priklausomybės nuo sekso ir tada supratau, kad dabar pradedu viską iš naujo, bet šįkart turiu patirties. Dabar mano finansinis gyvenimas ir asmeninis gyvenimas visiškai kitoks nei tada, kai buvau čempionas.

Tiesiog bėgau nuo visko. Gėda, pažeminimas, manau, savęs gėdinimasis ir panašiai. Noras mirti, noras pasitraukti, visokios beprotybės. Tiesiog turėjau visko per daug savyje. Norėjau kažko daugiau. Manau, kad mano ego turėjo šiek tiek įtakos: „Aš vis dar galiu tai padaryti, leiskite man tai daryti, leiskite man eiti į filmus, leiskite man pabandyti šį ir tą“. Bet visi dalykai, kuriuos pasiekiau, nėra nieko panašaus į kovą. Nesvarbu, kiek pinigų už tai duoda. Aš kovočiau nemokamai, nei kad gaučiau atlyginimą už Holivudo darbą, tai nėra tas pats“.

Vienu iš žemiausių savo gyvenimo momentų M.Tysonas sakė jautęs paramą, tačiau dabar suvokia, kad tai buvo tik dėl to, kad jo šlovė dar nebuvo išblėsusi.

„Ne, ne visai, nes vis dar turėjau pinigų“, – sakė M.Tysonas. „Jie išsiskirsto, kai baigiasi tavo pinigai. Tuomet jie dingsta.

Priešas negali tavęs sužeisti. Tik tavo draugas... Tai neateina lengvai. Visa tai mus ruošia galiojimo laikui. Kai mirštame, tuomet žinome, kad tikrai gyvenome. Tai yra geras metas mirti. Nežinau, ar bijau mirties, bet nesilaikau įsikibęs gyvenimo. Visi žinome, kad turime išeiti, bet iki to momento turime daug ką padaryti“.