M.Paulikienės kelionė olimpinių žaidynių link – su dideliais išbandymais ir stipriais jausmais
CEV nuotr. | Organizatorių nuotr.
„Su Aine ir treneriu Pauliumi Matuliu buvome kartu, kai vyras Simas atėjo ir pasakė, kad mes jau 100 proc. užsitikrinome vietą olimpinėse žaidynėse. Tada tiesiog susigraudinome ir apsiverkėme. Tai buvo nuostabiausia emocija, kurią buvo galima pamatyti iš mūsų visų“, - taip žinią apie iškovotą istorinį Lietuvos tinkliniui olimpinį kelialapį pasitiko Monika Paulikienė.
Poroje su Aine Raupelyte iškovotas kelialapis į Paryžiaus olimpines žaidynes M. Paulikienei yra tarsi vainikas už beveik 20 metų besitęsiančią kelionę tinklinyje.
M. Paulikienė yra kilusi iš Tytuvėnų, nedidelio miesto Kelmės rajone. Nenuostabu, kad būtent čia tinklinio kamuolys jos rankose atsidūrė gana anksti, nes tai yra tikras tinklinio kraštas, su giliomis tradicijomis. Iš tų pačių Tytuvėnų yra kilęs ne vienas žinomas tinklininkas.
„Viskas prasidėjo nuo 10-ies metų, kai pasekiau sesers pavyzdžiu. Taip, Tytuvėnuose didelio pasirinkimo nebuvo. Mano pirmoji trenerė Gitana Kerpienė rinko mergaites, mus treniravo ir vežė į varžybas. Taip ta sportinė kelionė ir prasidėjo. Iš tikrųjų man greitai prilipo kamuolys prie rankos“, - kalbėjo M. Paulikienė.
Šaltuoju metų laiku sportininkė žaidė salės tinklinį, o šiltuoju – paplūdimio. Jau pirmaisiais metais ėmė ryškėti M. Paulikienės talentas, todėl greitai įsibėgėjo ir karjera. Tiesa, svarbu pažymėti, kad talentą lydėjo ir atsakingas darbas bei didelis noras – jau Tytuvėnuose tinklininkė treniruodavosi du kartus per dieną – tiek su savo amžiaus merginomis, tiek su moterimis. Nors sąlygos nebuvo idealios, trenerės atsidavimas bei sportininkių entuziazmas leido Kelmės komandoms nuolat skinti medalius Lietuvos jaunimo čempionatuose – tiek salės, tiek paplūdimio.
„Visos tos pergalės mane motyvavo ir neleido pagalvoti apie nesportavimą. Kai man buvo 12-13 metų, jau vykau į pirmąjį Europos U18 paplūdimio tinklinio čempionatą. Tada Audronius Macius pakvietė mane treniruotis į Palangą ir būdama 13-os jau vykau į tinklinio stovyklas. Su partnerėmis Rūta Bukantyte, o vėliau ir su Ieva Dumbauskaite, nuolat keliavau į įvairaus amžiaus čempionatus“, - prisiminė M. Paulikienė.
Tiesa, Palangoje neatsirado tinkamų sąlygų tolimesniam progresui, todėl M. Paulikienė grįžo pas savo pirmąją trenerę. Tikras proveržis ne tik jos karjerai, bet ir visam Lietuvos paplūdimio tinkliniui, buvo 2011 metai, kuomet Europos U18 paplūdimio tinklinio čempionatas vyko Vilniuje.
Marius Vasiliauskas pakvietė Moniką į Vilnių, kur ji vėl kibo į treniruotes su I. Dumbauskaite, o ši sąjunga galiausiai buvo vainikuota U18 pirmenybių aukso medaliais. Vėliau iškart sekė dar įspūdingesni pasiekimai – laimėtas pasaulio U19 čempionatas, kiek vėliau – ir planetos U21 čempionato sidabro medaliai.
2015 metais šis duetas sublizgėjo ir tarp suaugusių – lietuvės iškovojo Europos žaidynių bronzos medalius. Tačiau profesionaliame sporte atsiranda nauji iššūkiai – milžiniška konkurencija, padažnėję pralaimėjimai. Galiausiai Monikos ir Ievos keliai išsiskyrė, tačiau olimpinių žaidynių svajonė niekur nedingo.
„Visada prisimenu trenerės G. Kerpienės žodžius, kad aš turiu talento ir tikrai būsiu olimpinėse žaidynėse. Turiu tik sunkiai dirbti, o laikas parodys, su kuo tose žaidynėse būsiu. Tas man buvo nuolat kartojama ir man tai įsikalė į galvą, – atskleidė M. Paulikienė. – Su Ieva turėjome labai sunkų etapą perėjusios į suaugusių lygį. Pralaimėjimai išsaukė neigiamas emocijas. Tuo metu minčių buvo įvairių, bet aš tikėjau, kad mano laikas anksčiau ar vėliau ateis.“
Nelengvą karjeros etapą pakeitė šeimyninė laimė – M. Paulikienė ištekėjo už vyro Simo, su kuriuo dabar augina du vaikus. Šeimos kūrimas privertė ją kiek atsitraukti nuo sporto, tačiau būtent artimųjų žmonių ratas labai smarkiai prisidėjo, kad ji į paplūdimio tinklinį sugrįžtų būdama dar stipresnė.
„Jeigu ne Simas, tai manau, kad dabar apie olimpines žaidynes nekalbėtume. Vyras labiausiai prisidėjo prie mūsų su Aine susibūrimo. Žinoma, visada liksiu dėkinga savo abiem vaikams, kurie daug laiko praleidžia be manęs. Tai nėra lengva nei jiems, nei man, bet mes tiesiog pasiryžome tam. Visi kartu – vaikai, seneliai, kiti artimieji ir mes aukojomės, kad pasiektume olimpinę svajonę“, - pasakojo sportininkė.
Dar 2022 metais M. Paulikienė su Erika Kliokmanaite prasibrovė į Europos čempionatą, tačiau ribotos galimybės treniruotis kartu privertė ieškotis naujos partnerės. Tuomet M. Paulikienė nusprendė pasivaikyti olimpinės svajonės su talentinga, bet kur kas mažiau patirties turinčia tinklininke Aine Raupelyte.
Tačiau viena yra treniruotis, o kita – rinkti pasaulio reitingo taškus, kurie galiausiai ir lėmė olimpinį kelialapį. Profesionalų turnyrai vyksta visame pasaulyje, o norint kilti reitinge, tiesiog privaloma keliauti po visus žemynus.
„Iš tiesų, mūsų dueto kelias prasidėjo su nuliu kišenėje. Žinojome, kad reikės ieškoti finansavimo ir sunkiai dirbti. Pamatę kalendorių ir turnyrų lokacijas, supratome, kad bus labai sunku“, – teigė M. Paulikienė.
Susiradusios partnerių, rėmėjų ir turėdamos stiprų šeimų užnugarį, jos ėmė skinti pergales tarptautiniuose turnyruose. Užteko dviejų sezonų, kad ši komanda jau dalyvautų elitiniuose pasaulio turnyruose bei galiausiai išsikovotų olimpinį kelialapį.
Giedrė Blazgienė, komandą remiančio lietuviško banko „Mano bankas“ vadovė sako: „Monikai prireikė beveik 20-ies metų, kad įgyvendintų savo olimpinę svajonę. Tai labai primena ir mūsų kelią – prieš 28 metus savo veiklą pradėję nuo mažytės kredito unijos, šiuo metu esame šeštas pagal valdomą turtą bankas Lietuvoje. Kai nuosekliai eini savo keliu, nesiblaškai ir veiki apgalvotai, rezultatas visada bus“.
„Galiu tik pasidžiaugti tuo, kokį progresą daro Ainė. Jai vos per du sezonus iškart teko pajusti Europos ir pasaulio čempionatų skonį. Juokaudavome, kad trūksta tik olimpinių žaidynių. Iš tikro lenkiu galvą prieš visą komandą. Turėjome ir daug pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų. Tiek visko praėjome, kad „vau“. Galima būtų parašyti knygą“, - šypsojosi M. Paulikienė.
