Į „Trail Kuršių Nerija“ bėgimą iš JAV atvyksianti J.Šorytė: „Mes iš prigimties esame gamtos žmonės“

 Vis mažiau laiko lieka iki spalio 14 dieną vyksiančio tradicinio ir vieno gražiausių bėgimų Lietuvoje „Trail Kuršių Nerija“. Jau dabar aišku, kad šis nuostabiais gamtos vaizdais pasižymintis „trail“ bėgimas Kuršių Nerijoje bus pažymėtas dalyvių rekordu.

Nors registracija į „Trail Kuršių Neriją“ užsidarys tik rugsėjo 17 dienos vakare, jau dabar užsiregistravusių yra virš 1200. Šį bėgimą jau galima drąsiai vadinti tarptautiniu, nes kasmet sparčiai auga dalyvių iš užsienio. Į šių metų renginį jau yra užsiregistravę žmonės iš Airijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Izraelio, Italijos, Anglijos, Libijos, Nyderlandų, Ispanijos ir Ukrainos.

Šiemet maksimalių išbandymų ištroškusiems bėgikams pirmą sykį bus paruošta 104 km trasa. Nors Kuršių Nerijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, nėra didelių kalnų, per visą distanciją bėgikai surinks 1150 m vertikalaus pakilimo.

Šiemet liks ir 70 km trasa, o taip pat galima rinktis 50, 42, 30, 21, 10 km distancijas. Vaikams su tėveliais bus surengtas maždaug 2 km bėgimas. „Trail Kuršių Nerija“ į savo renginį kviečia ne tik bėgikus, bet ir žygeivius. 10, 21, 30 ir 42 km distancijas galima įveikti pėsčiomis.

Renginio vakare „Smiltynės jachtklube” vyks pašnekesiai su žinomais sportininkais. Savo įdomiomis ir įkvepiančiomis istorijomis dalinsis Jonas Narkeliūnas („Trail pasaulio čempionato užkulisiai“), Julija Šorytė („Bekelės bėgimas už Atlanto“), Ramūnas Grumbinas („4 metų kelias nuo mokymosi vaikščioti iki UTMB“), Konstantinas Kocura („O gal į Sakartvelą?“), Valdas Rubel („Didžiausia pasiekta pergalė - išmokti pralaimėti“) ir kiti. Po renginio vyks ir smagus vakarėlis, todėl tiek dalyviai, tiek žiūrovai kviečiami pasirūpinti šiltesniais drabužiais.

„Trail“ bėgimą įsimylėjo Apalačų kalnuose

Nors 104 km distancija skamba įspūdingai, ją yra pasiryžęs įveikti ne vienas žinomas sportininkas - Vaidas Žlabys, Paulius Kovarskas, Egidijus Kuliešius, Gitana Akmanavičiūtė, Viktorija Kalvelytė, J. Šorytė, vokietė Birte Anscheit. Taigi, tarp moterų dar turėtų būti ir gana atkakli kova. Iš JAV į Lietuvą atvyksianti J. Šorytė prisipažįsta, kad Kuršių Nerijos bėgime planavo dalyvauti jau keletą metų.

„Svarbiausia priežastis – šis bėgimas vyksta pačioje nuostabiausioje pasaulio vietoje. Į Kuršių Neriją visada norisi sugrįžti. Pamenu, kartą bėgau sunkiose 70 km varžybose Šiaurės Karolinoje vasaros viduryje, kur buvo labai karšta bei tvanku, o šių varžybų anksčiau nebuvo baigusi nei viena moteris. Aš nusprendžiau, kad jokiu būdu nesustosiu. Kai nuo karščio pasidarė labai sunku, mintimis pajaučiau gaivų vėjelį nuo Baltijos jūros. Supratau, kad kol mane lydės Lietuvos dvasia, visada bus gerai. Ilgų distancijų bekelės bėgimas yra ne mažiau emocinis nei fizinis sportas. Ką įsitvirtinsi mintyse, taip ir bus“, - teigė sportininkė.

Ji pabrėžia, kad apie pergalę Lietuvoje negalvoja. Svarbiausia – bėgti su džiaugsmu tarp savų žmonių.

„Svarbiausia, kad visi judėsime viena kryptimi – pirmyn ir švęsime tai, kad visi sugebėjome atsistoti prie starto linijos, išeikvoti daug pastangų ir išlieti daug prakaito, kas padarė mus stipresniais ir laimingesniais“, - šypsojosi J. Šorytė.

J. Šorytė jau daug metų gyvena ir bėgioja JAV. Nuo mažens ji mėgo bėgimą, treniruodavosi bėgdama asfaltu ir ruošdavosi plento maratono varžyboms. Galiausiai ji nusprendė prisijungti prie bėgikų grupės, kuri paįvairinimui bėgiodavo miško parke su žibintais.

„Man tai pasirodė labai smagu, įdomu ir nemonotoniška. Laikui bėgant, pradėjau plėsti bėgimo ekspedicijas, atrasti atokius ir be galo gražius gamtos kampelius, į kuriuos retai įžengdavo kiti žmonės. Mane tai žavėjo, o aš neturėjau baimės bėgioti miškais viena. Netrukus pradėjau savaitgaliais važinėti į Apalačų kalnus ir ten pradėjau atrasti ypatingą kalnų bėgimo žavesį ir grožį. Tuo metu net nežinojau, kad vyksta įvairios bekelės bėgimo varžyboms. Bėgiojau savo malonumui, be jokios treniruočių struktūros“, - prisipažino J. Šorytė.

J. Šorytė svarsto, kad meilė gamtai veikiausiai atsirado dar Lietuvoje, nes ji augo dar sovietmečiu, kai nebuvo daug pramogų, o pati nuostabiausia žaidimų aikštelė buvo gamta.

„Esu be galo dėkinga savo tėvams, kad jie mums nuo mažens įskiepijo meilę gamtai, be to visada išleisdavo mane su broliais vienus žaisti ir bėgioti miške. Tikiu, kad mes, lietuviai, iš prigimties esame gamtos žmonės. Taip pat mane labai žavi bekelės bėgikų bendruomenė. Ji nėra didelė, nesijaučia konkurencijos. Čia susipažinau su pačiais įdomiausiais žmonėmis su įvairiausiomis patirtimis. Jie atneša į šį sportą daug gražių spalvų. Būtent bekelės bėgikai dabar yra geriausi mano draugai. Mes esame tarsi gamtos ir aplinkosaugos ambasadoriai, todėl bėgimą bekele vadinu ne tik sportu, bet ir gyvenimo būdu“, - pasakojo J. Šorytė.

Ji neslepia, jog „trail“ bėgimas užima didžiausią dalį jos laisvadienio. Ji mėgsta ilgas distancijas, o tai reikalauja nemažai pasiruošimo. Prieš arba po darbo ji nuolat bėgioja su bendraminčiais arba tiesiog su savo augintiniu – aviganiu Džiugas, kuris, pasak J. Šorytės, taip yra geras bėgikas.

Nors Portlandas, kur ji gyvena, nėra kalnuose, čia sportuoja daug profesionalių bėgikų. Čia gyvenantis buvęs J. Šorytės treneris Tyleris Greenas užėmė septintąją vietą labiausiai prestižiniame kalnų bėgime UTMB. Čia taip pat yra įsikūręs „Nike“ centras ir jos elitinis bėgikų klubas „Bowerman“. Portlande taip pat yra didžiausias JAV miesto parkas, todėl čia nuolat galima prasilenkti su geriausiais profesionaliais bėgikais.

„Labiausiai man patinka tai, kad čia labai nesunku yra pasiekti pačias nuostabiausias vietoves bekeles bėgimui gamtoje. Įspūdingas Mount Hood ugnikalnis yra vos už valandos, o St. Helens ugnikalnis – už pusantros valandos kelio. Mano mėgstamiausios trasos yra aplink ugnikalnius, nes bėgant aplink kalną galima pamatyti labai daug gamtos įvairovės. Nesunku nuo čia pasiekti Ramųjį vandenyną arba aukštąsias dykumas Oregone. Natūralu, kad bekelės bėgimo bendruomenė čia gana didelė“, - pasakojo J. Šorytė.