Moterų A lygos debiutantė P.Penkauskaitė: „Labai bijojau suklysti“

Šešiolikmetė Patricija Penkauskaitė dar prieš pora metų Šalčininkuose spardė kamuolį su berniukais, o šią vasarą pasitiko kaip moterų A lygos bei Baltijos lygos dalyvė. MFA „Žalgiriui“-MRU atstovaujančios merginos blynas nebuvo prisvilęs.

„Viskas prasidėjo gana spontaniškai, nes anksčiau net minčių apie futbolą nebuvo. Galbūt dėl to, kad mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie žaistų futbolą. Penktos klasės pradžioje persikraustėme į Šalčininkus, čia atsirado naujų draugų, kurie dažnai kvietė „paspardyti kamuolį“. Tada man šis sportas ir pasirodė įdomus. O vėliau mane pamatė berniukų komandos treneris ir pakvietė prisijungti prie jų“, - savo pradžią futbole prisiminė Patricija.

Patricija, kokie privalumai ir minusai siekiant aukštumų provincijoje?

Šalčininkuose tikrai nėra blogai. Čia yra keturi stadionai ir viena mini futbolo aikštelė. Ta prasme, treniruotis yra kur, tie stadionai yra geri ir prižiūrėti. Minusas yra tik tai, kad miestelis mažas ir čia nėra konkurencijos, taip pat nėra mergaičių žaidžiančių futbolą, todėl teko pradėti su berniukais.

Kaip vertini, kad tavo pradžia futbole buvo ne su mergaitėmis?

Manau, kad pradžia su berniukais man buvo labai naudinga, nes jie, kaip nepažiūrėsi, vis dėlto yra fiziškai stipresni nei mergaitės ir treniruodamasi su jais pati greičiau tobulėju. O iš minusų.. su berniukais nėra lengva psichologiškai, jie labiau emocionalūs, dažnai pyksta dėl smulkių klaidų.

Tada įvyko persikėlimas į MFA „Žalgirį“. Ar daug buvo dvejonių ir kada supratai, kad padarei gerą sprendimą?

Kai mane pakvietė žaisti už MFA „Žalgirį“, iš karto susimąsčiau, kad galėčiau pereiti. Nuo pat pradžių galvojau, kad tai bus geras sprendimas, abejojau tik todėl, kad gaila buvo palikti komandą, kurioje tuo metu žaidžiau.

Teprireikė poros metų, kad debiutuotum A lygoje. Kaip dabar prisimeni tas rungtynes su „Banga“? Labai drebėjo kojos?

Kai man pasakė šilti, labai apsidžiaugiau, nes norėjau žaisti. Tačiau jaudulis buvo nemažas, o ypač kai jau stovėjau prie pat futbolo aikštės ir ruošiausi eiti žaisti. Labai bijojau suklysti.

Kiek jaunai merginai suteikia motyvacijos tokios minutės A lygoje?

Tokios minutės A lygoje suteikia labai daug motyvacijos, nes supranti, kad visas įdėtas darbas, visos treniruotės buvo ne veltui ir tai motyvuoja nesustoti, dirbti toliau.

Po tų rungtynių buvai pakviesta į Baltijos lygos dvikovą su Flora. Ar gali palyginti savo pasirodymą su „Banga“ ir „Flora“? Ir kaip dėl jaudulio? Jo buvo mažiau ar tiek pat?

„Flora“ yra jau aukštesnio lygio komanda ir žaisti prieš ją buvo sunkiau nei prieš „Bangą“. Jei prieš „Bangą“ buvo laiko priimti sprendimą, tai prieš „Florą“ jo beveik nebuvo, reikėjo žaisti dar greičiau. Jaudulio nebuvo mažiau, galbūt, dar veikė tai, kad žaidėme ne Lietuvoje.

Rungtynės su „Flora“ galėjo tau kainuoti išvyką su klase į Berlyną. Papasakok, kaip ten buvo?

Tai buvo rizikinga, nes kelionė buvo užsakyta dar prieš pusę metų ir atsisakyti jau negalėjau, nes buvo sumokėta nemaža pinigų suma. Bet visgi, man tos rungtynės buvo labai svarbios, todėl rizikuodama išvykau, o po rungtynių pasistengėme kuo greičiau išvažiuoti atgal ir dėl akademijos direktoriaus Svajūno, spėjau laiku.

Tuo pat metu, kai paragavai A lygos, su komanda tapote ir U-17 nugalėtojomis. Koks jausmas?

Jausmas, aišku, labai malonus, nes tai buvo kaip mano, taip, manau, ir visos komandos, bei trenerių tikslas. Mano manymu, mes to nusipelnėme, įdėjome visas jėgas ir pasiėmėme čempiono titulą. Tikiuosi, kad nesustosime ir toliau eisime tokiu pat keliu.

Kur save futbole matai po trejų metų?

Negaliu pasakyt, kur matau save po trejų metų, bet sieksiu kuo aukščiausių tikslų Lietuvoje, bet taip pat norėčiau būti pastebėta ir užsienio klubų, su mielu noru pažaisčiau ir ten.