Vienas iš „Blade Fights“ įkūrėjų R.Klimavičius: apie savo sportininko karjerą, idėją organizuoti MMA turnyrus, kovas ringe, organizacijos išskirtinumą ir garbės kodeksą
Eimantas Paulauskas | Organizatorių nuotr.
Gegužės 27 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje vyks antrasis MMA „Blade Fights“ turnyras. Apie tai, kaip gimė, kokius tikslus sau kelia „Blade Fights“, kalbamės su vienu jo steigėjų, Europos Muay Thai čempionu, pasaulio čempionato prizininku, treneriu Romualdu Klimavičiumi.
– Romualdai, gal prieš aptardami tai, ko susirinkome – „Blade Fights“ turnyro ypatumų – trumpai prisiminkime jūsų kelią iki jo.
– Žinokit, viską daro filmai! Žiūrėdavau juos nuolat, tuos, kovinius, holivudinius. Sovietiniais laikais mama nusivedė į kino teatrą, pažiūrėjau vieną filmą ir nutariau būti dziudo genijumi. Taigi kelionė į sportą prasidėjo maždaug penkerių. Pas vieną trenerį atėjau – sako, per mažas. Kitas, jaunas, pagailėjo ir kelionė prasidėjo. Vėliau Kaune atsirado sporto klubas „Titanas“, pirmasis, atvedęs Tailando boksą į Lietuvą. Sportas nuožmus, jaunam vyriokui norisi pasiekti ne mažiau kaip daugiausia, taigi turėjau vienintelį tikslą tapti pasaulio čempionu. Kai mokiniai dabar paklausia, kokį sau tikslą kėliau kelio pradžioje, atsakau – vieną ir vienintelį. Nuo ryto iki vakaro. Tapti pasaulio čempionu. O kai aš jų paklausiu, daugelis atsako – užsidirbti pinigų. Bet taip dalykai nevyksta.
– Nevyksta. Bet juk ne boksininko karjerą vėliau rinkotės?
– Nuo 14 metų pradėjau sportuoti kikboksą, vėliau Muay Thai. Daugiausiai turėjau Muay Thai kovų, kiek mažiau – kikbokso, šiek tiek bokso, MMA – iš viso daugiau nei 100 kovų. Daug jų laimėjau, pasiekiau profesionalo karjerą. Pasaulyje buvau ir antras, ir trečias, laimėjau Europos profesionalų diržą. Sulaukęs 30 m. kovotojo karjerą baigiau.
– Tai savo svajonę kaip ir pasiekėte?
– Na, ne visiškai, bet pritrūko labai nedaug.
– Ar ne per anksti baigėte sportininko karjerą?
– Teko nusivilti sistema, pasitraukiau, ėmiausi darbo su nekilnojamu turtu. Sekėsi, tačiau prasidėjo 2008 m. krizė, turėjau grįžti prie sporto. Tuo metu jau treniravau labai daug mokinių – vienos treniruotės metu treniruodavosi iki 80 paauglių ir suaugusiųjų, iki 45 vaikų, suaugusiųjų rytmetinėje – 30 žmonių. Nusprendžiau dirbti su sportininkais ir asmeniškai.
– Ir taip dirbate iki šiol. Prie kovotojo karjeros taip ir negrįžote?
– Nekovoju jau 15 metų. Reikia žinoti ribas, išeiti iš ringo dar tada, kai esi sėkmės viršūnėje. Jei ima rastis kliūtys, nuolat kartojasi kažkokie nesklandumai, reikia suklusti ir pasukti kitu keliu.
– Ir štai gimė MMA turnyras „Blade Fights“. Ar ilgai nešiojotės šią idėją? Ir iš kur tas nuožmus pavadinimas?
– Kai kovojau ringe, mano pravardė buvo „Britva“ („blade“ liet. „ašmenys“), nes buvau aštrus, greitas, užsispyręs, iš čia ir pavadinimas. Apie tokį turnyrą svajojau gal 15 metų. Bet taip jau nutiko – vieną kitą kartą „nusvilau“ ir tą mintį nustūmiau į šoną. Bet vienas žmogus supažindino mane su puikiu transliacijų režisieriumi Tomu Skamaročiumi, o šis – su žinomu prodiuseriu Gediminu Jauniumi. Lyg ir viskas suderėjo, pradėjome šią idėją auginti ir štai – pirmasis turnyras jau įvyko. Nuoširdžiai sakau, ne reklamai – rezultatas buvo labai geras. Kovos, jų komentavimas, retransliacijos lygis, šou dalis buvo itin aukšto lygio. Kovojo profesionalai iš viso pasaulio, puikiai pasirodė lietuviai Žygimantas Ramaška, Deividas Danyla, Mindaugas Veržbickas. Žinoma, prie turnyro kokybės labai prisidėjo jo sporto pasaulyje gerai žinomas vedėjas Aidanas Power’is, varžybas komentavęs Ronaldas McIntoshas, turintis solidžią patirtį BBC, ITV, „Channel 4“, „BT Sport“ ir kt. kanaluose. Dabar mums labai reikia laimės ir sėkmės, kad visa tai išlaikytume. Bet laimė ateina dirbant.
– Kokį tikslą sau kelia „Blade Fights“?
– Jeigu „Blade Fights“ pavyks užaugti, labai viliuosi pakelti kovinių menų lygį Lietuvoje, padėti federacijoms siekti rimtų rezultatų. Mes į turnyrą priimsime tik gerus kovotojus, taigi į jį norintiems patekti sportininkams teks gerokai pasistengti.
– „Blade Fights“ tikslas nėra treniruoti ir auginti sportininkus, tik suteikti jiems geras sąlygas kovoti?
– Taip. Nes kai ėmiesi daryti viską, nepadarai nieko. Treniruoja klubai, federacijos, o „Blade Fights“ turi atrinkti geriausius ir rengti mega turnyrus: surasti naujas žvaigždes, dirbti su esamomis ir suteikti joms galimybę kautis aukščiausiu lygiu.
– Kuo „Blade Fights“ skiriasi nuo kitų panašių organizacijų?
– Pagrindinė mūsų turnyro dalis, žinoma, yra sportas. Kovų kokybė, aukštos klasės profesionalų kovos. Kitas išskirtinumas – taisyklės. Mūsų stilius vadinasi Vale Tudo su apribotomis taisyklėm. Šiuo metu esame vieninteliai Europoje, kurie tas taisykles naudojame. Visame pasaulyje yra leidžiami smūgiai atsigulus ant žemės alkūnėmis į galvą, tačiau šis būdas labai žaloja kovotojus. Žiūrovai to nemato, bet sportininkams pridaroma daug žalos. Gerai žinau, ką tai reiškia. Pats buvau netekęs dantų, trumpam apakęs, mano mokiniui nukirto ausį. Kai žmogus guli ant žemės, o tu sėdi ant jo, smūgiuoti alkūne yra lengva. Jei ne akis, akies obuolys, tai gal nosis lėks. Vietoj smūgių alkūnėmis mes leidžiame smūgius kojomis gulinčiam varžovui į galvą. Skamba irgi labai ne kaip. Bet tam tikri techniniai dalykai labai apriboja tokio smūgiavimo galimybę, t. y. yra labai ribotas arsenalas galimybių tais smūgiais pasinaudoti. Juk tai ne gatvės situacija, kai žmogus prispaudžiamas kokiam kampe ir trypiamas. Yra du gladiatoriai, ir jie kovoja pagal tam tikras taisykles, nustatytas ribas, kurių jie turi paisyti. Ir dar – jie yra profesionalai, nepuoselėjantys vienas kitam neapykantos. Tai dar vienas mūsų išskirtinumas – laikytis garbės kodekso. Vyrai prieš ir po kovos apsikabina, pasveikina vienas kitą, neleidžiama žeminti ir įžeidinėti varžovo riksmais, kaip dažnai nutinka turnyruose, kurie labiau vadintini šou, o ne sportu.
– Šiek tiek išplėtokite mintį apie garbės kodeksą.
– Garbės kodekso esmė – sportininkas turi gerbti ringą, varžovą, trenerį, organizatorius. Jei natūraliai kovos eiga pakryps drastiška linkme – taip. Bet tikslo išprovokuoti kuo daugiau žiaurumo tikrai neturime. Jokių suvaidintų triukų, jokio varžovų žeminimo ir niekinimo. Ir vėl noriu grįžti prie ištakų. Kovinis sportas gimė Azijoje, o ten visų pirma buvo laikomasi garbės kodekso: apgink silpnesnį. Juk dėl to tėvai ir vaikus vesdavo į treniruotes – ne vien tam, kad jie galėtų kautis, bet ir kad išmoktų disciplinos, pagarbos autoritetui ir kitų panašių dalykų.
– Jūsų kovotojai kaunasi ringe, ne narve. Kodėl pasirinktas ringas?
– Taip. Mes turime ringą, o visur pasaulyje kovos dažniausiai vyksta narvuose – ringą turi japonai ir mes. Nes kovos prasidėjo ne narve, o ringuose. Visų pirma ant žolės, vėliau ant smėlio, o paskui jau atsirado ringas. Mūsų ringas didelis, 7m/7m, baltas, estetiškas. Žiūrovas gerai mato kovotojus, o kovotojus toks ringas irgi įpareigoja.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad pirmąjį turnyrą lydėjo išskirtinis šou. Jis pasiteisino?
– Neabejotinai. Atidarymo ceremonijos metu vyksta tikrai išskirtinės kokybės šou. Sulaukėme daugybės ypač gerų atsiliepimų. Net ir konkurentai, mylintys šį sportą, negailėjo aukščiausio įvertinimo. Tai šou profesionalo prodiuserio Gedimino Jauniaus įnašas. Ir, žinoma tai, ką daro pasaulinio garso sporto transliacijų režisierius Tomas Skamaročius su savo komanda, yra nepervertinama. Būtent jo dėka mes galime atkleisti, kad MMA yra menas. Taigi tos trys sudedamosios – aukšto lygio kovos, lydimos aukšto lygio šou ir aukščiausio lygio transliacijų visame pasaulyje – teikia mums daug gražių vilčių.
– Konkurencija juk labai didelė?
– Konkurencija pasaulyje yra labai didelė. Bet mes tikrai turime galimybių tapti itin stipriais šioje rinkoje.
