K.Pereviznyk: „Tapti geriausia Lietuvoje žaidžiančia legioniere ‒ prestižinis įvertinimas“

 Nors per daugelį metų buvo susiformavusi praktika, kad geriausios legionierės žaidžia „Gintroje“, tačiau šiemet situacija pasikeitė. Į futbolo klubą „Vilnius“ atvykusi ukrainietė Khrystyna Pereviznyk buvo ta sostinės komandos ašis, kuri ne tik pelnomais įvarčiais, bet ir savo žaidimu Kotrynos Kulbytės treniruojamai ekipai leido pasiekti istorinį rezultatą bei iki paskutinių rungtynių siekti dar daugiau.

„Legionieriumi būti nėra lengva. Svetima šalis, svetimi žmonės, kitoks mentalitetas. Legionierius, visų pirma, turi būti galva geresnis ir komandai padėti labiau nei vietiniai žaidėjai. Lietuvoje netrūksta legionierių, todėl konkurencija buvo didelė. Tai tave daro stipresne, labiau motyvuoja, todėl tapti geriausia Lietuvoje žaidžiančia legioniere man yra prestižinis įvertinimas. Aš sužavėta ir iš visos širdies dėkoju visiems balsavusiems. Taip pat ačiū ir treneriams, kurie įvertino mano darbą“, ‒ sakė K. Pereviznyk.

‒ Kas lėmė, kad šį sezoną prisijungei prie „Vilniaus“ komandos?

‒ Pasakysiu atvirai, apie šią komandą nežinojau nieko, nes Lietuvos čempionatu visiškai nesidomėjau. Apskritai, nežinojau, kur važiuoju. Bėgau nuo karo, kuris prasidėjo mano šalyje ir norėjau žaisti futbolą. Tuomet atsirado galimybė persikelti į „Gintrą“, tačiau taip išėjo, kad vis tiek sezoną užbaigiau „Vilniaus“ klube. Dėl nieko nesigailiu. Anaiptol, esu laiminga, kad patekau į šią komandą. Ji nuostabi, todėl visada bus mano širdyje.

‒ Iškart pajutai, kad esi savo vietoje?

‒ Ne, tam reikia laiko. Vis tik, gana greitai įsiliejau į kolektyvą, radau bendrą kalbą su merginomis ir treneriais, per kiekvieną treniruotę vis daugiau ir daugiau su visais bendravau. Prasidėjus čempionatui, pradėjau mušti įvarčius, atlikti rezultatyvius perdavimus ir visaip kitaip padėti komandai. Tai padėjo dar labiau suartėti. Pradėjome daugiau juokauti, bet pagrindinis dalykas – merginos įsitikino, kad aš į komandą atvykau padėti jai.

‒ Kokius asmeninius tikslus kėlei sau?

‒ Ukrainos čempionate per pirmąjį ratą įmušiau 10 įvarčių, todėl sezoną norėjau užbaigti su 20. Kai atvykau į Vilnių, norėjau šį skaičių dar labiau pakelti. Maža to, klubo valdžia komandai iškėlė tikslą – užimti antrąją vietą, o aš labai norėjau šį tikslą pasiekti.

Likus dvejoms rungtynėms iki čempionato pabaigos, mano sąskaitoje buvo 13 įvarčių. Tuomet man pasakė, kad aš esu rezultatyviausia lygos žaidėja. Nusprendžiau, kad palenktyniausiu su tomis merginomis, kurios man kvėpavo į nugarą.

Tuomet jau turėjau 2 tikslus – tapti rezultatyviausia ir iškovoti sidabrą. Sidabro neiškovojau, tačiau laimėjau dvi nominacijas – rezultatyviausios žaidėjos ir geriausios legionierės. Tai didžiausi laimėjimai per mano karjerą.

‒ Trečia vieta: laimėjimas ar pralaimėjimas?

‒ Sunku atsakyti. Tai lyg ir pergalė, tačiau su pralaimėjimo prieskoniu. „Vilnius“ tik antrą sezoną žaidžia aukščiausioje lygoje ir patekti tarp trijų stipriausių komandų yra graži istorijos pradžia. Tiesa, yra kur augti. Linkiu merginoms kovoti, kilti aukštyn ir kovoti dėl antros, o vėliau ir dėl pirmos vietų.

‒ Ką galėjote šiame sezone padaryti, kad komanda būtų aukščiau?

‒ Manau, kad kiekvienose rungtynėse privalėjome tikėti, kad galime užimti antrąją vietą. O kai viskas nukeliavo iki paskutinių rungtynių, kuriose ir sprendėsi antros vietos likimas, reikėjo atiduoti viską. Tokiems momentams psichologiškai privalai būti maksimaliai gerai pasiruošęs, tačiau mums nusiteikimo kažkiek trūko. Sužaidėme lygiosiomis, tačiau mums tai tarsi pralaimėjimas. Žinau, kad galėjome geriau, tačiau tai ‒ futbolas ir mes važiuojame toliau.

‒ Yra rungtynių, kuriomis savimi didžiuojiesi labiausiai?

‒ Jei atvirai, net nežinau, bet pamenu rungtynes su „Hegelmann“, kuriose esant rezultatui 1:1, įmušiau 2 įvarčius ir iškovojome 3 taškus. Įvartis, kuris nulemia rungtynių nugalėtoją, sukelia labai malonų jausmą. Kai prieš „Žalgirį“ laimėjome 2:0, buvo euforija. Tada kaire koja įmušiau įvartį į devyniukę – manau, tai mano gražiausias įvartis Lietuvoje.

Nepamiršiu rungtynių su „Gintra“, kai įmušiau 80 minutę ir rezultatas tapo 2:1. Tose rungtynėse galėjome išlyginti rezultatą, tačiau viskas susiklostė kitaip. Tokių momentų galiu sugalvoti iš kiekvienų rungtynių. Kiekvienu įvarčiu ar rezultatyviu perdavimu, kuris padėjo komandai laimėti, didžiuojuosi. Manau, tai nugalėtojo mentalitetas ir ties tuo dirbu kiekvieną dieną.

‒ Kas toliau?

‒ Tik futbolas. Laukia naujas sezonas, naujas klubas, nauji tikslai, naujos pergalės. Noriu augti ir laimėti.