Biatlono federacija viliasi rekordinių rezultatų: tikslas – tapti strategine sporto šaka

 Lietuvos biatlonas pasiryžęs žengti į naujas aukštumas. Tik lengvajai atletikai, irklavimui ir plaukimui pagal deleguotų olimpiečių skaičių į pastarąsias žaidynes nusileidžianti sporto šaka nori džiuginti ne tik kelialapių skaičiais, bet ir rezultatais.

Naujo olimpinio keturmečio ciklas – tapti strategine sporto šaka. Tikslo įgyvendinimui reikės įvykdyti bent vieną šių sąlygų: prasibrauti tarp aštuonių geriausių olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionate patekti į šešetuką arba Europos čempionate iškovoti medalį.

„Pribrendome prie šių rezultatų“, – ištarė Lietuvos biatlono federacijai nuo 2004-ųjų vadovaujantis Arūnas Daugirdas, šių metų pavasarį perrinktas dar vienai kadencijai.

– Praėjo dar vienas keturmetis, dar vienas olimpinis ciklas ir federacijos rinkimai. Kokie buvo tie ketveri metai?, – biathlonltu.com paklausė A.Daugirdo.

– Užbaigėme Pekino programą, tai yra keturmetį, kuris tęsėsi nuo 2018 iki 2022 metų. Pasakysiu atvirai, tai buvo sunkiausias olimpinis ciklas mano praktikoje. Tas sunkumas atsirado todėl, kad susidūrėme su tam tikrais papildomais iššūkiais. Pirmuoju tapo 2020-aisiais prasidėjusi pandemija, dėl kurios viskas buvo iškreipta, suvaržyta. Tą patyrėme ne tik mes, tačiau kuo didesnė organizacija, kuo ji rimtesnė, tuo lengviau jai tuos iššūkius išspręsti. Mūsų konkurentai iš didžiųjų valstybių turėjo didesnį atsarginių suoliuką, didesnę konkurenciją komandose, todėl pas juos pandemijos problemos buvo sprendžiamos sklandžiau nei mažose komandose. Mūsų atsarginių suoliukas ne toks didelis ir mūsų finansinis pajėgumas ne toks, kad galėtumėme lengvai išspręsti papildomus iššūkius.

Antras dalykas – pastarųjų dvejų metų atranka į olimpines žaidynes. Ji skyrėsi nuo tos atrankos, kokia buvo prieš Pjongčangą, ta pati pandemija padarė įtaką kriterijams. Atranka tęsėsi praktiškai iki pat olimpinių žaidynių atidarymo, iki paskutinio prieš žaidynes pasaulio taurės etapo. Dėl to atsirado papildomos įtampos perengiamajame cikle. Visi tie dalykai darė įtaką rezultatams – nebuvo galima tikslingai ruoštis svarbiausioms varžyboms. Reikėjo dalyvauti pasaulio taurės etapuose, nes jei ten prarastumėme tas pozicijas, kurias turime dabar, netektumėme kvotų, o tai atsilieptų sekančiam sezonui ir turėtų finansinių pasekmių. Komandos lyderiai turėjo praleisti Europos čempionatą, nors jame galėjo kovoti dėl aukštų vietų...

Visokie papildomi niuansai turėjo įtakos sklandžiam darbui ir dėl to mums ne visai pavyko pagrindinį keturmečio startą pasiekti pasiruošus maksimaliai gerai. Be to, nebuvo galimybės įvertinti būsimų olimpinių žaidynių trasų ir oro sąlygų. Informacijos apie tai buvo labai nedaug ir tai taip pat turėjo įtakos dalyvaujant žaidynėse. Keturmečio lakmuso popierėlis vis dėlto yra olimpinės žaidynės, labai gaila, kad turėdami tokį potencialą, jo neišnaudojome ir neiškovojome tų aukštesnių vietų, į kurias pretendavome. Tik ta 14 vieta estafetėje dalinai atpirko nesėkmes.

– Jaučiu šiokį tokį apmaudą dėl olimpinių žaidynių. Tačiau ar galima sakyti, kad pastarasis olimpinis ciklas vis dėlto buvo geriausias istorijoje? Rekordinė delegacija olimpinėse žaidynėse, o pasaulio taurės varžybose per keturmetį savo rekordus pasiekė beveik visi atletai...

– Iki aukštumų dar trūksta – tą galėsime sakyti tada, kai bus dešimtukai, medaliai ne tik pasaulio taurės varžybose. Jei ne pasirodymas olimpinėse žaidynėse, rezultatai tikrai ūgtelėjo, pakilome Nacijų taurės įskaitoje su vyrais, o moterys būtų išlaikiusios savo poziciją, jei ne atrankos subtilybės. Pats keturmetis tiek finansiniu atžvilgiu, tiek rezultatų atžvilgiu augo. Po Pjongčango žaidynių, po įvykdytos reformos, pas mus pradėjo ryškėti geresni rezultatai. Pjongčango pasiekimai užtikrino finansinę pagalvę iš biudžeto, kas leido sustiprinti visas pozicijas, kuriose reikėjo investicijų: į trenerius, į personalą, į inventorių, į kokybiškesnes treniruočių stovyklų vietas. Kokybiškai ženkliai paaugome po žaidynių, be to, buvo daug gražių, malonių akimirkų Europos ir pasaulio čempionatuose. Net du kartus Europos čempionate buvome net ketvirti. Tie rezultatai rodė, kad komanda subrendo ir rezultatų augimas buvo akivaizdus.

– Ne tik dėl sportinių rezultatų ciklas buvo istorinis. Pagaliau Ignalinoje vyko tarptautinės biatlono varžybos. Kalbant apie infrastruktūrą, keturmetis taip pat turėjo teigiamų dalykų...

– Į keturmečio pabaigą atėjo šventė. Pagaliau susitvarkėme su mūsų vienintele tarptautiniams renginiams tinkančia baze Ignalinoje, kur buvo išspręsti šaudyklos klausimai, patobulinta riedučių trasa. Žinoma, tai įvyko dėl papildomų investicijų, bet iki to laiko mes net tų investicijų negalėjome daryti. Dabar atsirado galimybė, pasikeitė miesto valdžia ir ji perėmė pačios Ignalinos bazės infrastruktūrą. Mes galėjome sudalyvauti kaip dalininkai šiame centro sutvarkyme, jog jis atitiktų minimalius tarptautinius reikalavimus. Prieš pat olimpines žaidynes šauniai pravedėme pirmą tarptautinį renginį – Baltijos taurės varžybas.

– Matėme biatlono olimpinės komandos augimą. Kokia ateinančio keturmečio vizija, kiek kvotų galėtų būti ir kokių vietų sieksime?

– Turėjome ataskaitinį susirinkimą ir po to, kai prieš narius atsiskaitėme už praėjusį keturmetį, pateikėme viziją būsimo keturmečio – iki Milano olimpinių žaidynių. Šios strategijos vienas iš pagrindinių tikslų yra tapti strategine sporto šaka. Turime iškovoti apdovanojimus Europos čempionate arba pakliūti į atitinkamas vietas pasaulio čempionate bei olimpinėse žaidynėse. Šis užsibrėžtas tikslas parodo, jog pribrendome eiti link strategiškai aktualių sporto šakų, norime būti tarp jų, parodę atitinkamus rezultatus. Visas tas potencialas, kurį turime dabar, teikia vilčių, kad tą galime padaryti. Antras tikslas – Milano olimpinėse žaidynėse kaip minimum pakartoti kiekinę Pekino žaidynių išraišką ir stengtis, kad ji būtų dar didesnė – tai yra realu.