Legionieriaus karjerą Lenkijoje pradėjęs D.Barauskas: „Ta kalba, kuria kalba Vilniuje, skiriasi nuo tikrosios lenkų kalbos“

„Ateities“ futbolo mokykloje savo sportinį kelią pradėjęs, o vėliau „Žalgirio“, „Sūduvos“ ir, galiausiai, „Riterių“ kliūtis peržengęs ir į rinktinę prasimušęs Dominykas Barauskas mėgaujasi legionieriaus statusu. Savaitgalį jis jau sužaidė pirmas kontrolines rungtynes Meleco „Stal“ ekipos sudėty, o dar prieš kelias dienas buvo Lietuvoje ir apie naująjį etapą kalbėjo „FutbolasLT“ tinklalaidėje.

„Jauduliukas yra, bet manau tai yra normalu. Vis tiek, tai pirma mano stotelė užsienyje. Tikrai įdomu kaip seksis komandoje pritapti ir pamatyti tą visą lygį“, - sakė D.Barauskas.

Gal teko bendrauti su kitais Lietuvos futbolininkais, kurie žaidė ar žaidžia ten? Ar reikėjo pačiam informacijos kas ten per čempionatas , kam ruoštis, ko tikėtis?

Kalbėjau, žinoma, ir su Fiodoru (Černychu), ir su Justu (Lasicku), ir su Titu Milašiumi. Tikrai įdomu susižinoti kaip viskas vyksta, kaip su ta kalba, ar greitai išmoko, ar turi kažkokių panašumų.

Kaip vilniečiui gal ta kalba nebus kažkoks didelis barjeras, gal tekdavo girdėti kažkur aplinkoje?

Tai ta kalba, kuria kalba Vilniuje, ji skiriasi nuo tikrosios lenkų kalbos.

Karjeros etapas „Riteriuose“. Teko pabūti ir naujoku, ir debiutantu, ir kapitonu, ir iš „Riterių“ keliauti į Lietuvos rinktinę. Kokie lieka prisiminimai? Ar patenkintas tais metais „Riterių“ komandoje?

Esu patenkintas tikrai ir labai dėkingas, kad pasitikėjo manimi, leido tikrai daug žaisti. Žinoma, norėjosi daugiau pergalių ar nukeliauti toliau Europos taurių kvalifikacijos etape, bet įvyko kaip įvyko. Tikrai džiaugiuosi, kad manimi pasitikėjo ir buvau kapitonas. Tai vėl nauja patirtis man, kuri atvėrė duris į Lietuvos rinktinę.

Ar pačiam nėra fizinio bei psichologinio nuovargio po Tautų lygos etapo birželio mėnesį?

Žinoma, yra ir fizinis, ir psichologinis nuovargis. Tikrai buvo nelengvas laikotarpis. Tie pralaimėjimai slegia visus, tikrai nėra malonu, bet esame ten kur esame. Reikia daryti išvadas ir stengtis, kad kitą kartą tai nepasikartotų. Žinoma, lengva kalbėti, bet toks darbas, tokia profesija.

Ar reikia keisti trenerį?

Aš manau, kad ne, nes nėra taip, kad tai būtų vien trenerio klaidos. Mes žaidėjai, kurie žaidžiame aikštėje, prasileidžiame įvarčius paskutinėmis minutėmis. Treneris nėra kaltas dėl to, kad mes žaisdami aikštėje neišlaikome koncentracijos.

---

Visą pokalbį su D.Barausku klausykitės tinklalaidėje „FutbolasLT“: