R.Bučinskytė: apie draugystę su ukrainiečiais, bandymus perkalbėti rusus ir Europos čempionatą

 Lietuvos šaulė Raimeda Bučinskytė stoja į starto liniją kovoje dėl naujos savo svajonės – bilieto į 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpines žaidynes. Pirmos šio sezono tarptautinės varžybos – Europos šaudymo čempionatas – jau kovo 13-20 d. vyks Hamare, Norvegijoje. Šios pirmenybės vyks be Rusijos ir Ukrainos sportininkų, kurių šalys kariauja jau trečią savaitę.

Šiaulietė R. Bučinskytė į Norvegiją išvyko sekmadienį, o vienintelis startas jos laukia trečiadienį.

Nors visos R. Bučinskytės mintys dabar turėtų būti sutelktos į kitą savaitę vyksiantį Europos čempionatą, tačiau šaulė pripažįsta, jog karas Ukrainoje kelia didelį nerimą, o koncentruotis tik į sportą neįmanoma. Raimedos diena prasideda ir baigiasi sekant naujienas apie karo aktualijas.

„Va ir dabar, prieš mūsų pokalbį, žiūrėjau Vladimiro Putino kalbą… na, kaip nepažiūrėsi, kokių jis dar nesąmonių sugalvos? Žiūriu ir bambu sau po nosimi, kokias nesąmones kalba… Jis visiškai atitrūkęs nuo realybės, gyvena kažkokioje kreivų veidrodžių karalystėje“, – stebėjosi R. Bučinskytė.

Lietuvos paralimpinės rinktinės narė turi daug pažįstamų Rusijos nacionalinėje komandoje, kurios šiame Europos čempionate nebus. R. Bučinskytę pastarieji pokalbiai su varžovais iš šios šalies šokiravo.

„Rusijos rinktinėse gal du iš trisdešimties žmonių supranta, kas vyksta iš tikrųjų. Visi kiti bandė mane įtikinti, kad tai, kas vyksta, turėjo įvykti jau seniai, kad tai yra gerai. Jie man siuntė filmukus ir aiškino, kad čia aš esu pasiklydusi laike ir erdvėje ir nieko nesuprantu apie realybę.

Per šiuos pokalbius praradau ramybę visiškai, gal jau net per daug vėliausi, bandydama paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, kodėl nepritariu karui ir kodėl draugauju su ukrainiečiais“, – pasakojo R. Bučinskytė.

Sportininkė pasakoja, kad Ukrainos paralimpinę šaudymo rinktinę karas užklupo Odesoje, kur komanda stovyklavo ir rengėsi Europos čempionatui.

Dėl Rusijos agresijos klausimų dėl dalyvavimo varžybose neliko. Negalią turinčių sportininkų pagrindinis tikslas buvo ištrūkti toliau nuo karo veiksmų. Tai padaryti pavyko ne iš karto dėl rusų karo laivų vykdyto apšaudymų ir transporto linijų sutrikimų.

„Bendrauju su ukrainiečių šaule, pasaulio čempione Irina Liakhu, viską sužinau iš pirmų lūpų. Dar tada, kai ji buvo Odesoje, aš jai sakiau, kad mano namai atviri jai, kad užteks ir vietos, ir duonos. Tačiau Irina man atsakė, kad vyksta namo, pas mamą į Dniprą.

Tai suprantama, jie dabar nori būti kuo arčiau artimųjų. Kiekvieną dieną palaikome ryšį su Irina. Kiek man žinoma, nė vienas jų rinktinės sportininkas nėra sužalotas karo veiksmų. Visi namie, bet vidinės ramybės tikrai neturi. Po tokių pokalbių negali tu išlikti ramus, nes matai, kokia yra neteisybė“, – sakė šaulė.

Europos čempionate nebus ne tik karo įkalintų ukrainiečių, bet ir nepageidaujamų rusų sportininkų. Bet, pasak R. Bučinskytės, Rusijos šauliai dar neatrado priežasties ir pasekmės ryšio.

„Jie sako, kad yra ne juoduosiuose sąrašuose, o baltuosiuose, nes neva jų nepriima į varžybas dėl to, kad jie per stiprūs varžovai. Jie nesupranta, kad pasaulyje tampa atstumtieji. Jie man siunčia video kaip gieda himnus, žodžiu, bando atversti visą pasaulį į savo kreivas tiesas“, – pasakojo šaulė.

R. Bučinskytei artėjantis Europos čempionatas Norvegijoje – simbolinis startas siekiant naujos svajonės – kelialapio į 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpines žaidynes.

„Kai nepatekau į Tokijo žaidynes, vis tiek jas stebėjau, nors buvau sau pažadėjusi to nedaryti… Man buvo įdomu, bet tuo pačiu skaudu ir graudu. Ėmė pyktis ant savęs, kad nepatekau, net ašarų buvo.

Tačiau aš bandau tai paversti teigiama energija ir dar didesne motyvacija patekti į Paryžių. Turiu labai didelį norą varžytis ir manau, kad šie metai man bus lūžio metai, kai tapsiu nuolatine finalų dalyve. Nes aš tiesiog to labai labai noriu“, – užsidegimą demonstravo Lietuvos atstovė.

Siekdama sportinių tikslų, R. Bučinskytė į pagalbą pasitelkia psichologijos žinių bagažą ir taiko šias žinias praktikoje – per treniruotes, varžybas, net kasdienybėje.

„Esu nusprendusi apdovanoti save už kiekvieną pasiekimą. Jeigu sėkmingai pasirodysiu šiame Europos čempionate, esu pasižadėjusi, kad leisiu sau nusipirkti bet kuriuos kvepalus.

Aišku, aš tikriausiai galėčiau tai padaryti nors šiandien, bet manau, kad turi būti prizas už kažką, norisi, kad tai nebūtų šiaip sau. Tai – ir papildoma motyvacija.

Šauliai nuolat kalbasi su savimi, ginčijasi, net pykstasi patys su savimi. Atrodo, kad žinai, ką turi daryti šaudykloje, bet tai ne visada pavyksta, tada pykstiesi su savimi. Mes, šauliai, tikriausiai būtume įdomūs egzemplioriai psichiatrams“, – šypsojosi R. Bučinskytė.