T.Strolia: „Antroje įkalnėje supratau, kad laukia 40 minučių kančios“
Tautvydas Strolia | Vytauto Dranginio nuotr.
„Šiandien padariau viską, ką galėjau“, – po Pekino olimpinių žaidynių 15 km lenktynių klasikiniu stiliumi sakė Lietuvos slidininkas Tautvydas Strolia.
Olimpinių žaidynių debiutantas varginančioje 7,5 km ilgio trasoje kaip ir kiti dalyviai apsuko du ratus ir užėmė 83 vietą tarp 95 finišą pasiekusių slidininkų. Dar du distancijos neįstengė įveikti.
Tai buvo jau antras šio Lietuvos atleto startas Nacionaliniame slidinėjimo centre Džangdziakou. Prieš tai jis užėmė 68 vietą sprinte.
Vasario 16 d. T.Strolia kartu su Modestu Vaičiuliu dar lenktyniaus komandų sprinto rungtyje.
T.Strolia olimpinėse vyrų 15 km slidinėjimo klasikiniu stiliumi lenktynėse (02.11) 8 nuotr.
– Tautvydai, prieš lenktynes sakėte, kad esate pasirengęs kentėti trasoje. Ar šiandien teko kentėti?
– Taip. Po pirmo kalno viskas atrodė visai neblogai, bet antroje įkalnėje supratau, kad laukia apie 40 minučių kančios. Priekyje nieko nebuvo arti, iš galo niekas nesivijo. Gal tik pora norvegų aplenkė. Tad į beveik visus kalnus važiavau vienas ir tiesiog kentėjau.
– Kokie buvo lūkesčiai prieš startą ir ar rezultatas juos atitiko?
– Prieš kelionę į žaidynes buvo didesni lūkesčiai. Bet šiandien jau per apšilimą supratau, kad ne ta diena. Atrodo, vos pavažiuoji ir pulsas kyla. Tik pradedi į kalną kilti ir jau raudonoje zonoje pulsas.
Paskutinis ilgasis kanas buvo sunkiausia trasos dalis. Važiuoji ir galvoji, kad tik užvažiuoti, neišlipti iš vėžės, nes bus dar lėčiau. Psichologiškai kiek lengviau buvo tai, kad distanciją sudarė tik du ratai. Ir į kiekvieną kalną reikėjo kilti tik du kartus.
Šiemet pirmą kartą ilgą distanciją važiavau klasikiniu stiliumi, stengiausi atiduoti viską.
– Iš kur tas sunkumas prieš startą atsirado? Ar jis buvo raumenyse, ar galvoje?
– Raumenyse – net rankos nelaikė. Aišku, visiems sąlygos buvo vienodos. Tikrai kiti važiavo labai stipriai, pagarba jiems. Aš galiu kaltinti tik save. Bet padariau ką galėjau. Kaip galėjau, taip pasiruošiau.
– Ar trasoje pavyko pilnai išsikrauti?
– Taip. Galvojau tik kaip pasiekti finišą.
– Ar sunkiausiais momentais nebandėte savęs savotiškai apgauti, įteigti, kad jau paskutinis pakilimas, kad jau arti finišas?
– Nebandžiau kažkaip savęs apgaudinėti. Paprasčiausiai negalvojau apie toliau priekyje esančius kalnus. Galvojau tik apie artimiausius. Į vieną įvažiuoji, tada apie kitą pradedi galvoti. Negalvojau, kiek dar liko iki finišo.
– Dar reikės sugrįžti į sprinto trasą. Kaip bandysite atgauti jėgas?
– Gal rytoj ramiai pasitreniruosime, po to poilsio dieną reikės pasiimti, nes prieš tai neturėjau jokio poilsio, pats taip nusprendžiau.
Neperspausiu, nes, manau, šios varžybos mane suaktyvino, prasikvėpavau. Gal dieną prieš startą kažką aktyviau padarysiu.
– Gal po 15 km psichologiškai sprintas kažkiek linksmiau skamba?
– Dabar man niekas linksmiau neskamba. Dabar nieko nesinori. Kita vertus, smagu, kad galėjau pravažiuoti šią distanciją, atstovauti Lietuvai, atiduoti viską, ką galiu. Bet apie būsimas varžybas kol kas nenoriu net galvoti.
