Paplūdimio futbolo rinktinės trenerio asistentu tapo ir žaidėjo karjerą tęsiantis A.Meškinis

Lietuvos paplūdimio rinktinės vyriausiojo trenerio Sahibo Mammadovo asistentu paskirtas vienas komandos lyderių ir kapitonas Aivaras Meškinis. Tiesa, nepaisant naujų pareigų, A. Meškinis futbolininko karjeros baigti dar nežada.

„Turėjau keletą pokalbių su asociacijos nariais, su pačiu Sahibu. Bandėme ieškoti geriausio varianto, kas galėtų padėti vyriausiajam treneriui. Kadangi buvau išrinktas komandos kapitonu, turėjau gerą kontaktą ir su treneriu, ir su komanda, be to, būdamas kapitonu, atlikdavau panašių darbų į tuos, kuriuos atlieka asistentai. Manau, kad iniciatyva ir noras kelti Lietuvos paplūdimio futbolo rinktinės lygį ir inicijavo pasirinkimą tapti vyriausiojo trenerio asistentu“, – apie naują karjeros žingsnį kalbėjo A. Meškinis.

– Į ką kreipėte dėmesį, kalbėdami su vyriausiuoju treneriu?

– Su treneriu bendraujame dažnai ir žinome pagrindines bėdas, kurios mus visada ir spaudė. Tai dirbsime tais klausimais ir, manau, bus daug lengviau ir paprasčiau tiek jam, tiek visai komandai, kai bus galima daugiau skirti dėmesio žaidėjams.

Pagrindinė komandos problema ir yra žaidėjų skaičius ir dėmesio stoka jiems. Kiekvienas žaidėjas nori, kad juo domėtųsi, kaip jam sekasi, kokia jo fizinė forma, kokios jo galimybės pasiruošimo metu ir panašiai. Kaip visiems gerai žinoma, rinktinė yra sudaryta ne iš profesionalų, o iš buvusių futbolininkų, kurie šiuo metu yra nutolę nuo profesionalumo. Tai bandysime daug dėmesio skirti seniems ir naujiems žaidėjams.

– Jūs pats trenerio pareigas derinsite su žaidėjo pareigomis?

– Taip (šypsosi – red.). Kaip žaidėjas tikrai liksiu ir artimiausiu metu iš pačios aikštelės trauktis nežadu. Būtent aikštėje gaunu daugiausiai džiaugsmo, joje vis dar per mažai įrodyta ir pasiekta, kad būtų galima taip lengvai palikti aikštelę ir žiūrėti nuo linijos į savo komandos draugus.

– Rinktinėje esate ne vienerius metus ir puikiai matėte, kaip ji auga. Kaip atrodo, kiek toli nuo lubų dar yra rinktinė?

– Kai pradėjau žaisti rinktinėje, atrodė, kad čia toks gerų draugų kolektyvas, kuris renkasi pažaisti prieš kitus. Ką matau dabar, tai yra Lietuvos rinktinė, kuri treniruojasi, ruošiasi atrankos ciklams, turi viziją ir panašiai.

Kalbant apie lubas, tai jų niekada nėra ir nebus, nes kiekvienas žaidėjas išeina į aikštelę nugalėti. Vadinasi, mūsų lubos turėtų būti pasaulio čempionai? (šypsosi – red.). Būkime realistai, bet mums nėra tokių galimybių ir šansų, tai likime kol kas prie savo tikslų, kurie yra tikrai pasiekiami – tai yra superfinalas.

– Kaip tik praėjusiais metais labai nedaug trūko iki kovos dėl nugalėtojo vardo superfinalo etape. Ar galima teigti, kad Lietuvos paplūdimio rinktinė dar yra per jauna dideliems žygiams?

– Tikrai ne. Tie, kas sekė ir žiūrėjo, tai puikiai matė, kad kiekvienoje stovykloje ar išvykoje būdavome ne visos sudėties. Tai, manau, ir pakišo mums koją. Kaip ir minėjau, reikalingas didelis dėmesys žaidėjams ir jų ieškojimui, kad nebūtų tokių situacijų, kaip buvo praėjusiais metais.

– Sahibas Mammadovas minėjo, kad 2022 metais bus keliamas vienintelis tikslas komandai – iškovoti kelialapį į Europos čempionato A divizioną? Kaip manote, dėl ko Lietuva gali pasiekti šį tikslą?

– Turime koncentruotis į pagrindinę dalį, o tada grįžti atgal ir pradėti dirbti. Viskas labai panašu į statybas – padarai projektą, o tada perki medžiagas ir statai nuo pamatų. Tada po truputį, po truputį gauni galutinį rezultatą, kuris buvo projekte.

Taip, tikslas tikrai yra iškeltas ir jo bus siekiama, nes dar nebuvau paskirtas trenerio asistentu, bet jau žinojau tikslą ir žinojau, kad kito kelio nėra, kaip tik eiti ir kovoti tikslo link. Mūsų komanda kiekvienais metais tobulėja ir eina žingsniais į priekį, o ne atgal, todėl kas matė mus praėjusiais metais vieno lygio, tai kitais metais jis jau bus aukštesnis. Todėl mes privalome eiti į priekį ir parodyti, kad esame verti A diviziono.