Olimpinėse debiutuosiantis M.Knystautas: apie Triple H, „miegantį“ ant kilimo, Ibrą ir sportinį pyktį

„Kažkada tėtis pamatė skelbimą laikraštyje, kad renkamos imtynių treniruočių grupės. Tai atrodė visai nebloga išeitis dviem dėl amerikietiškų imtynių pamišusiems broliams, – nusijuokė olimpietis Mantas Knystautas, prisiminęs savo pirmuosius žingsnius į imtynių treniruotes. – Namuose su broliu nuolat bandydavome atkartoti per televizorių pamatytus imtynininkų veiksmus, nuolat kovodavome, todėl tėvai norėjo ramybės“.

Logika paprasta – vaikai turėtų išsikrauti salėje, o namuose tvyrotų ramybė.

Bandysime atspėti, kuris amerikietiškų imtynių kovotojas buvo M.Knystauto mėgstamiausias?

„Triple H“, – net nesusimąstęs šovė svorio kategorijos iki 130 graikų-romėnų imtynininkas.

„Brolis porą kartų namuose buvo prasiskėlęs kaktą, kai „užsižaisdavome“. Tiksliai nepamenu, kaip tai nutiko – gal aš pastūmiau, gal pats užkliuvo, bet, bumpt, į sienos kampą ir yra. O daugiau traumų nėra buvę, – nusišypsojo su sportas.lt bendravęs klaipėdietis. – Randą ant kaktos brolis iki šiol turi, bet jis mažiukas jau, nebesimato“.

Mantas Knystautas | Kipro Štreimikio/LTOK nuotr.

M.Knystautas prisipažino, kad imtynių treniruotėse labiausiai „užkabino“ kolektyvas ir galimybė ganėtinai dažnai dalyvauti varžybose. „Pamenu, kai lankydavau baseiną, pritrūkdavo varžybų, o imtynėse jų būdavo ir žiemą, ir vasarą, ir rudenį, – šypsojosi M.Knystautas. – Lankėme mes su broliu ir rankinio treniruotes. Bet ten keista istorija gavosi“.

Į rankinio treniruotes broliai Knystautai atėjo su draugu. Broliams rankinis prilipo, tačiau draugui – ne. Paaugliškas susitarimas, kad „trise pradėjome, trise mesime“ čia turėjo nemažą svorį. „Draugas pasiūlė, o mes truktelėjome pečiais ir „Gerai, nebelankome“, – nusijuokė prisiminęs M.Knystautas. – Taip ir baigėsi rankininko karjera. O, štai, su imtynėmis, kaip pradėjome su brliu, taip ir pasilikome“.

Paauglystėje Mantas klasėje visada būdavo vienas aukščiausių, natūralu, kad ūgis įpareigojo į rankas paimti ir krepšinio kamuolį. „Ir dabar krepšinį patinka pažaisti su draugais. Man patinka ir žaisti, ir stebėti krepšinį. Kaip ir visiems lietuviams. Bet net nežinau, kodėl paauglystėje nebandžiau nueiti į krepšinio treniruotes. Sunku pasakyti, kaip čia gavosi“, – traukė pečiai M.Knystautas.

– Mantai, nerkime į imtynes. Įsivaizduok, dabar – paskutinės minutes prieš žengiant ant kilimo?

– Ir aš bandau nusiraminti. Esu įšilęs, pasirengęs, atrodo, net drebantis. Todėl reikia nusiraminti – „degančiam“ eiti ant kilimo nevalia. Galvoje dar kartą pasidėlioju taktiką, apsisuka mintys, ką treneris pasakojo apie priešininką, ką pats apie jį žinau... Ir einu kovoti. Viskas. Juk ant kilimo eini daryti to, ką jau šimtus kartų esi daręs treniruotėse ir varžybose.

– Pameni, kaip atrodo, kova, kai ant kilimo žengi „perdegęs“?

– Būna taip, kad po kovos atrodo, jog viskas baigėsi vienaip, o treneris vėliau pasako, kad viskas buvo kitaip. To chaoso galvoje tikrai pakanka... Užtenka smulkmenos, kad pradėtumei liepsnoti. Tarkime, pasirodys, kad teisėjai kažką ne taip padarė ir pliūpteli viduje liepsna. Pradedi kvailai pykti, kad teisėjas davė taškus priešininkui, o ne man. O to pykčio mažiausiai ant kilimo reikia. Trenki kumščiu į kilimą, atrodo, tuoj kaip... Ir išgirsti trenerį šaukiantį, kad reikia nusiraminti. Anksčiau būdavo nemažai kovų, kai karščiuodavausi, rečiau girdėdavau trenerį. Dabar visada jį girdžiu ir klausausi.

Mantas Knystautas | Scanpix nuotr.

– Sunku jį išgirsti?

– Varžybose visada daug triukšmo, bet kovoje girdžiu tik trenerio balsą. Galva viską išfiltruoja. Gali šaukti tribūnuose žmonės, gali rėkauti, bet aš nieko negirdžiu, tik trenerį.

– Ar turi per karjerą labiausiai galvoje įstrigusius trenerio žodžius?

– Oi, sunku dabar būtų prisiminti, bet gal jaunimo varžybose, kur sportininkų lygis neretai labai skirdavosi, būdavo tokių „išeini, paguldai greitai ir važiuojame namo“. Panašių frazių tikrai būdavo prieš kovą. Bet čia reikėtų perspėti, kad niekas nepagalvotų, jog tarp suaugusiųjų viskas taip pat paprasta. Suaugusiųjų varžybose – visi sportininkai yra aukšto meistriškumo. Viena ranka čia nieko nelaimėsi. „Miegančiam“ išeiti suaugusiųjų varžybose nepavyktų – į kiekvieną kovą reikia žengti su didele atsakomybe. „Užsižaisi“ praradęs budrumą ir pralaimėsi.

– „Miegantis“ – tai čia, Mantai, kaip?

– Kai ateini ir galvoji, kad lengvai laimėsi. Na, toks tarsi apsnūdęs. Tačiau nuskrendi, atsiguli jau ant menčių ir tik tada atsibundi (juokiasi). Deja, per vėlu.

– Ar pakanka Lietuvoje pačiam treniruočių partnerių, kurie padeda rengtis atsakingiausioms varžyboms?

– Užtenka. Su manimi darbuojasi Romas Fridrikas – nors Lietuvoje esame konkurentai, bet visada vienas kitą palaikome tarptautinėse varžybose. Gerai, džiaugiuosi, kad turime vienas kitą – negalime atsipalaiduoti. Nors ir lengvesnis, bet padeda ir Vilius Laurinaitis. Jis yra labai stiprus. Daug metų kartu sportuojame, pažįstame vienas kitą gerai, todėl kiekvieną kartą turime ieškoti kito kelio į pergalę.

Mindaugas Ežerskis, Mantas Knystautas, Romas Fridrikas ir Ruslanas Vartanovas | Valdo Malinausko nuotr.

– O ką apie tave žino būsimi priešininkai?

– Žino, kad kaire ranka mušu iš apačios, kad parteryje atakuoju iš vieno paėmimo į kairę, iš kito į dešinę, į paėmimą lendu kairapusiškai. Tai yra mano pagrindiniai ginklai, kuriais stengiuosi pravesti kovą. Aš kairiarankis, kitas – dešiniarankis – galbūt, labiau per dešinę eis. Nuo to ir prasideda taktika, kas pirmas įeis į savo paėmimą.

– Kiek suprantu, pas sunkiasvorius taktika yra svarbiausias dalykas?

– Dažniausiai, tačiau yra vienas uzbekas, kuris visada stengiasi viską sutvarkyti per vieną minutę. Tam jis turi pakankamai sprogstamosios jėgos, tačiau po keturių minučių jis gali pradėti dusti. Jei prieš jį eičiau, stengčiausi pirmas minutes tiesiog stumdyti, tampyti „ant ištvermės“. Veiksmus bandyčiau daryti penktoje minutėje, kai jis jau būtų pavargęs. Taip ir strateguoji, kaip išnaudoti savo stiprybes ir pasinaudoti jo silpnybėmis. Namų darbus visada reikia ruošti. Tačiau juos ruošia visi – kiekvienas prieš žengdamas ant kilimo turi planą, jei nori pergalės.

– O pirmąsias varžybas pameni? Tikiu, kad ten namų darbų niekas nedarė?

– Pamenu tuos du pralaimėjimus (juokiasi). Vieną atsimenu, kito – ne. Ech, ta vaikystė – nueini nuo kilimo, tavęs klausia, kaip sekėsi, kaip kova praėjo, o tu trauki pečiais, nes neprimeni. Man tada buvo vos dvylika, kova vijo kovą, nespėjai skaičiuoti.

Mantas Knystautas | Kipro Štreimikio/LTOK nuotr.

– Būtent – pusfinalis prieš Lenkijos atstovą Rafalą Krajewskį gerai įsiminė. Puikiai jį pažinojau. Jau prieš kovą žinojau, jei nepridarysiu labai kvailų klaidų, viskas bus gerai. Taip ir gavosi – laimėjau 4:1, visą kovą jaučiausi užtikrintai. Suprantu, kad karjeroje svarbios ir pergalės jaunimo čempionatuose, bet, mano manymu, patekimas į olimpines žaidynes – aukščiau jų.

– Kokia tai buvo emocija?

– Akmuo nuo krūtinės nukrito. Ramybė. „Patekau, dabar galima bus pradėti ruoštis“ – pirmiausia šovė į galvą. Dar galvojau, ar treneris leis bent savaitę pailsėti (juokiasi). Atranka vyko kovo mėnesį, nelabai daug laiko iki tų olimpinių žaidynių buvo likę.

– Ar leido treneris tą savaitę pailsėti?

– Leido kiek mažiau nei savaitę!

– O ką tau reiškia sąvoką „treneris“?

– Tai yra žmogus, kuriuo privalai pasitikėti. Nepaisant visko. Kartais jis daug šneka, kartais atrodo, kad tikrai nusišneka, bet tada supranti, kad imtynių pasaulyje jis daugiau metų negu tu. Jis viską mato iš šalies, žinių turi tikrai daugiau. Tokiu žmogumi reikia pasitikėti. Privalai tai daryti, jei nori pasiekti rezultatų. Nesvarbu, kad bus akimirkų, kai tau atrodys viskas priešingai.

– Kaip atrodė tas pasirengimo olimpinėms žaidynėms pusmetis?

– Į pirmą stovyklą išvažiavau prabėgus dviem savaitėms po atrankos turnyro. Dirbau su štangomis, krosus bėgiojau, kol komandos draugai imtyniavo. Mano programoje imtynės atsirado palaipsniui – nuo vienos treniruotės per savaitę jų kiekis tik augo, prieš pat olimpines žaidynes jau turėjau po šešias treniruotes per savaitę. Su treneriu buvome sudarę tikrai pilnavertę treniruočių programą: krosai-štanga-krosai-štanga-dviratis... O nuo birželio jau imtyniavome, kaip priklauso.

– Tai, kaip ten su ta štanga?

– Aš esu silpnas su štanga (juokiasi). Aš net nesakysiu, su kokiu svoriu pritupiu. Mano kolegos su 200 kg tupia... Gal net daugiau. Spaudžia gal 160 ir daugiau kilogramų. Bet tai nėra mano skaičiai. Juk viskas priklauso nuo žmogaus kūno sandaros. Aš esu ilgas, todėl su tomis štangomis sunkiau. Ateina žemesnis, kresnesnis ir spaudžia tikrai daugiau. Bet imtyniaujant nesijaučia, kad esu fiziškai silpnesnis už kitus. Yra ir kita medalio pusė, pavyzdžiui, kai reikia bėgti krosą. Aš bėgu greitai, o tasai, kuris daug spaudžia, velkasi gale. Tas ant to išeina. O visada reikia ieškoti aukso viduriuko – kad ir jėgos, ir ištvermės būtų. Imtynėse vien jėgos neužteks. Išeisi ant kilimo „užsikačialinęs“ ir po dviejų minučių tavęs jau nebus – rankos „sprogs“ ir naudos iš to nebus.

Mantas Knystautas | Kipro Štreimikio/LTOK nuotr.

– Norėtųsi atsidurti prie titulus suaugusiųjų varžybose iškovojusių. Kol kas mano nuotrauka prie U-23 prizininkų. Reikės perkabinti vieną dieną (šypsosi).

– Ne viename interviu esi pabrėžęs, kad svarbiausias žmogus tau yra draugė Marija.

– Marija – žmogus, su kuriuo praleidžiu daugiausiai laiko. Ji viską mato: mane piktą, pavargusį, tą, kuris nieko nenori. Marija – žmogus, kuris mane labiausiai palaiko ir manimi tiki.

– O kur susipažinote?

– Žinau, kad labai norėtumei, kad papasakočiau neįtikėtiną meilės istoriją, tačiau nuliūdinsiu ir pasakysiu, kad susipažinome internete. Susipažinome, susitikome, patikome vienas kitam – taip viskas ir prasidėjo.

– Pripažinkime, kad sportininkus matome tik švenčiančius pergales arba liūdinčius dėl nesėkmių. O kaip atrodo tas „visoks sportininkas“, kurį, tarkime, mato tau artimiausi žmonės?

– Iš šono sportininko gyvenimas gal ir visai gražiai atrodo. Bet nebandęs nesuprasi. Pavyzdžiui, penktadienį vakare grįžti namo po treniruotės, jau žinai, kad kitą dieną laukia dar viena, o tau tik skamba aplink „Varom į miestą?“ O aš, ką aš? „Ne, gal aš pagulėsiu“ – atsakau. Namo neretai sportininkas grįžta pavargęs ir daugiau nieko nenorintis. Neįdomus tas sportininko gyvenimas (juokiasi). Ypač, kai vyksta pasirengimas varžyboms: treniruotės, miegas, treniruotės, miegas, namai – viskas.

– O būni piktas? Atvirai, neįsivaizduoju tavęs tokio... O gal ir nenorėčiau.

– Būna, kad kas nors suerzina. Tarkime, su komandos draugais žaidžiame futbolą ir kas nors mažiau pasistengia. Tai mane gali supykdyti, tuomet išsprūsta ir koks rusiškas keiksmažodis. Bet greitai tasai mano pyktis atslūgsta. Būna pykstu ir treniruotėje, kai esu pavargęs, kai kažkas nepasiseka. Supykstu, atrodo, eisiu tuoj ir suplėšysiu priešininką į gabalus, bet tada vėl išgirsti tuos pačius trenerio žodžius, kad reikėtų nusiraminti, kad neprisidaryti nesąmonių, negauti traumos. Bet dabar net pats susimąsčiau, kad gal pas mane tik tasai sportinis pyktis egzistuoja. O namuose... Nebent jau piktas grįžtu iš treniruotės (juokiasi). Grįžti piktas, o dar kokie buities reikalai užpuola... Eina sau, norisi į viską spjauti ir ramiai pagulėti.

– Mantai, kas dar gyvenime be sporto?

– Pomėgis – knygos, o silpnybė, kuri pykdo mano merginą – kompiuteriniai žaidimai.

– Ką žaidi?

– FIFA! Dažniausiai, bet mėgstu ir veiksmo žaidimus.

– Kas gero vyksta tavo FIFA?

– Mėgaujuosi žaidėjo karjera. O jeigu už komandą reikia žaisti, tai – „Barcelona“. Mano mėgstamiausia komanda. Dėl Lionelio Messi. Bet jeigu jis ją paliktų, vis vien, manau, palaikyčiau „Barceloną“.

– O karjeroje, kokiu žaidėju tapai?

– Atakuojantis saugas, tasai po puolėju – ir perdavimus atlieka, ir įvarčius muša.

– Bet spėju, jis nėra realaus tavo ūgio?

– Ne, labai lėtas būtų žaidime. Tikrovėje, žinoma, nesu jau toks ir lėtas (juokiasi). Pas mane toks mažiukas, greitas žaidėjas kompiuteriniame žaidime.

– Esi L.Messi gerbėjas?

Mantas Knystautas išlydėtas į Tokijo olimpiadą | Valdo Malinausko nuotr.

– Ir ūgiais jūs panašesni.

– Taip.

– O kokios knygos valgo tavo laiką?

– Kiti skaito motyvuojančias apie kokius nors spartiečius, o aš mėgstu detektyvus. Man patinka skaityti prieš miegą, nes knygos išvalo visas mintis. Užverti ir eini miegoti. Iš patirties žinau, kad skrolinant socialiniuose tinkluose tikrai sunku užmigti, o atsigulus 22 valandą užmigti netgi man yra neįmanoma. Man nuolat kiti sako „Esi toks didelis, turėtumei atsigulti ir iškart užmigti“, bet taip nebūna, nes mintys nuolat sukasi kažkur. O knygos padeda užsimiršti.

– Užduosiu klasikinį klausimą apie lūkesčius olimpinėse!

– Šitą jau esu girdėjęs (juokiasi). Noriu būti penketuke. Toks yra mano noras. Penkta vieta reiškia pralaimėti dėl trečios vietos – patenki į pusfinalį, ten pralaimi, o vėliau pralaimi dėl trečios. Aišku, tai žiauriai skaudu, nes medalis arti, bet šiai dienai, manau, tai man būtų geras rezultatas. Galėčiau sakyti, kad atvažiavau tik aukso, bet viską vertinu realistiškai. Taip, laimėti medalį įmanoma, bet bus labai sunku. O patekęs į penketuką aš grįšiu liūdnas, kad nelaimėjau medalio, bet tai būtų dėsningas rezultatas.

Priminsime, kad 27-erių savo pasirodymą ant olimpinio kilimo pradės ankstyvą sekmadienio rytą. Pirma imtis – su 9 kart Europos ir 4 kart pasaulio čempioną, Londono olimpinių žaidynių bronzos laimėtoju ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių finalininku turku Riza Kayaalpu.