A.Gudžius apie laukiantį olimpinį sektorių: „Viskas gali priklausyti nuo smulkmenų“

„Rio pamenu labai įdomiai. Važiavau kažką padaryti, bet tik kažką ir padariau“, – ramiai prieš penkerius metus Brazilijoje vykusias olimpines žaidynes prisiminė disko metikas Andrius Gudžius.

Rio de Žaneire diskas skriejo 60,66 m – lietuvis užėmė 12 vietą. Jau kitais metais savo jėgą A.Gudžius įrodė pasaulio pirmenybėse iškovodamas aukso medalį (69,21 m), o 2018-aisiais buvo pasipuošta ir Europos čempionato auksu (68,46 m).

„Vienoje olimpiadoje jau padalyvavau, o dabar jau reikia rimtai sukovoti, – sportas.lt šypsojosi trisdešmtmetis A.Gudžius. – Į Rio po visų traumų ir operacijų vykau su mintimis „Bus – nebus“, „Pavyks – nepavyks“. O dabar jaučiuosi žymiai geriau pasirengęs. Ir penkeri metai tarp olimpinių man buvo visai neblogi. Netrūko titulų, bet buvo ir traumelių, buvo pralaimėjimų. Bet tie neigiami dalykai – natūralūs. Juk čia sportas – pakanka ir pakilimų, ir nukritimų. Aišku, yra sportininkų, kurie nuolat eina viena aukšta linija. Tačiau tokių – vienetai. O aš viską priimu kaip natūralią eigą, nes visada stengiuosi viską padaryti geriausiai“.

– Andriau, turi paslaptį, kaip atsistoti po tų kritimų? Atrodai toks ramus žmogus.

– Dėl tos ramybės – tai čia labai apgaulinga. Nesu aš ramus. Paslaptis? Noras, vidinis pyktis ir konkurencingumas veda į priekį. Kai puola traumos, būna, aplanko neviltis, mintys sukasi, kad moti ranka norisi, bet pasveikstu ir vėl norisi kovoti, geidžiu rezultatų, pasiekimų ir pradedu kabintis. Dabartinis mano sezonas yra labai sudėtingas, bet alkis medaliui veda į priekį. Pažiūrėsime, kur nuves.

Andrius Gudžius | Scanpix nuotr.

– Klausau dabar tavęs ir atrodo, kad sportininku būti sunku.

– Man ne. Mes, sportininkai, patys tai pasirinkome. Ir aš kaifuoju eidamas šiuo keliu. Taip, emocijos kartais būna sunkios, būna pikta, bet dar daugiau čia būna linksmų akimirkų. Vien ta akimirka, kai su Lietuvos vėliava užlipi ant prizininkų pakilos, girdi šalies himną, nubraukia visus sunkumus tarsi spragtelėjus pirštais. Sunku būti sportininku? Atsiprašau, kuo gali skųstis, kai tavo hobis yra tavo darbas?

– Bet sunku būna, kai visi iš Andriaus Gudžiaus nuolat tikisi rezultato, medalio?

– Viskas tvarkoje. Natūralu. Jeigu valstybė investuoja, finansuoja pasirengimą varžyboms, natūralu, kad turi atidirbti. O dėl ko mes sportuojame? Dėl aukščiausių pasiekimų. Vieniems tai ateina anksčiau, kitiems – vėliau, tretiems visai neateina. Bet visi einame tuo pačiu keliu. Ir, žinote, niekada nereikėtų nuvertinti sportininko, kuris užima paskutinę vietą olimpinėse žaidynėse. Juk jis ėjo tuo keliu, stengėsi, dirbo ir viską darė tikrai neatmestinai. O kas yra olimpinės žaidynės? Tu turi vieną dieną per ketverius metus parodyti, koks kietas esi. O kitus ketverius metus arba tave ant rankų nešios, arba tiesiog kiekvieną kartą pažvelgs iš aukštai aukštai ir paklaus kartais „Ką tu?“ Tai tasai nuolatinis tikėjimasis ateina su tuo pagrindiniu sportininko „paketu“ – ir lūkesčiai, ir spaudimas, ir paties noras. Visa ta emocijų, privilegijų ir pareigų puokštę tau įteikia bendrą.

– O pameni tą jauną maksimalizmą, kai tik užsiliepsnojo olimpinė svajonė?

– Vizija ir noras pas mane atsirado pakankamai anksti – gal aštuoniolikos ar devyniolikos. Viskas gimė toje vėlyvoje paauglystėje, kai laimėjau pasaulio jaunimo čempionatą. Tuomet taikiklyje buvo Londono olimpinės žaidynės. Nepavyko (juokiasi). O po to jau pamačiau, kad mano gyvenimas bus neatsiejamas nuo disko metimo. Tikslai susidėliojo savo eiga.

– Nemanai, kad gyvename laikais, kai žmonės šiek tiek pametė olimpines žaidynes.

– Nes gyvenimo tempas nuolat auga – varžybos veja varžybas, o sportas Lietuvoje yra kur kas labiau matomas. Tai – pagirtinas dalykas. Juk ir daugiau sporto šakų yra transliuojama. Šitame gerame chaose žmonėms olimpinės žaidynės gal ir pasimetė. Anksčiau tai būdavo vienas pagrindinių sporto renginių, kurį transliuoja. Dabar transliuojamų varžybų srautas pasidarė tikrai labai didelis, todėl olimpinis ciklas pasidarė kiek minkštesnis žiūrovams.

– Pačiam olimpinių žaidynių nukėlimas buvo į naudą?

– Aš labai pykau. Pernai tikrai buvome labai gerai pasirengę. Nors ir buvo dalis varžybų nukeltų, nors ir buvo menkų traumų, bet rezultatai buvo labai geri. Vis kovėmės su Danieliu Stahliu dėl aukščiausių pozicijų. Pasirengimas buvo geras, todėl nusivylėme, kai išgirdome sprendimą nukelti žaidynes. Bet šiais metais vėl kapstomės tame pačiame trejete. Pasitikrinsime (juokiasi). Yra bent šeši ar septyni atletai, kurie pajėgūs kovoti dėl medalių. Daug nulems aklimatizacijos faktorius.

– Andriau, metimas metimu, bet įdomiausia jus visada stebėti keliaujančius į sektorių. Ta akimirka, kai ugnikalnis verda.

– Sakyčiau, kad šis epizodas ir man pačiam yra įdomiausias. Tikrai ne metimas... Pirmiausia tu matai žmogaus, einančio į sektorių, veidą, o vėliau paties metimo emociją. Jei pavyksta, gražu.

Andrius Gudžius | Scanpix nuotr.

– O kas galvoje, kai diską išleidi?

– Nieko. Arba jauti, kad bus, arba jauti, kad nebus. Žinoma, būna momentų, kai atrodo, kad nepavyko, bet pavyksta. Tačiau nebūna taip, kad, tarkime, medaliui reikia 66,30 m, meti ir jauti, ar bus tas 66,30 m, ar bus 66,25 m. Na, man juk taip buvo pasaulio čempionate. Atrodo, padarei viską geriausiai, o vis vien pritrūko 2 cm. Jaučiau, kad turi būti tolimas metimas, bet juk ir konkurento buvo toks pats tolimas.

– Žinoma, ir tas rėkimas padeda skrieti diskui, ar ne?

– (juokiasi) Rėkimas yra išdava. Jis rezultatui nepadeda. Rėkiu tada, kai atrodo, kad pavyko viską sudėlioti į vietas. O jei rėki techninių nesąmonių pridaręs, tai rėk ten nerėkęs.

– Ar tenka su tais pačiais konkurentais pabendrauti?

– Mes visada bendraujame draugiškai. Supraskime, kad į aukščiausio lygio varžybas susirenkame nuolat tie patys. Net juokaujame, kad visada turime mini olimpiadą – vieną kartą laimi vienas, kitą kartą kitas. Santykiai labai šilti ir draugiški. Jei matai, kad tau tą dieną neina, kad nesi pajėgus laimėti, o konkurentas visa galva aukščiau, tai palaikai, skaitini. Ir mane kiti palaiko. Per pastaruosius penkerius metus tapome draugais. Žinoma, kas vyksta „namuose“ – tai šou. Jei nuvykstame į Švediją, Danielis ten yra žvaigždė ir sulaukia labai daug palaikymo. Tačiau gražu, kad vietiniai žmonės ten palaiko ir kitus sportininkus. Kai nėra susipriešinimo tarp sportininkų, visai kitaip esi priimamas visame pasaulyje. O ir laimėjimas yra skanesnis, kai žinai, kad konkurentai buvo stiprūs, tačiau nėra susipriešinimo. Žinoma, draugiškai pasišpykiuoti galime, paerziname kartais vienas kitą. O kas būtų, jei pyktumėmės? Lydėtų bloga emocija ir realizuoti save būtų labai sunku.

Andrius Gudžius ir Danielis Stahlis | Scanpix nuotr.

– Ar turi idealiausias sąlygas varžyboms?

– Fizinis pasirengimas, nušlifuota technika – privaloma, bet viskas priklausyti gali nuo to, ar gerai išsimiegojai, ar lova buvo patogi, ar maistas buvo geras. Smulkmenos kartais suveikia. Pažiūrėkime, dabar metančių diską 65-66 m – pilna. O kodėl dabar Dianielis numetė 71 metrą? Nes kartais lekia, tokia buvo diena – juk metame taip, kaip būtent tą dieną jaučiamės. Gali pasiruošti bazinį receptą, kaip turi būti, tačiau viską gali nulemti smulkios dalelės, kurios sukuria tavo savijautą. Toms dalelėms tu tiesiog neturi valios. Pamenu, prieš pasaulio čempionatą paskutinėmis dienomis, atrodo, miriau, nors buvau gerai pasirengęs fiziškai. Treniruotėse diskas nelėkė. Praėjo trys dienos, nusiteikiau ir varžybose atrodė, kad tai geriausia mano karjeros diena. Savijauta buvo beveik šimtaprocentinė.

– Bet tos dienos būna itin retos?

– Būna treniruotėse. Kodėl mes kartais treniruotėse turime įspūdingus rezultatus? Nes tiesiog atėjai ir viskas yra gerai. Atrodo, duokite šiandien mums tas olimpines žaidynes. Bet tokius dalykus sureguliuoti labai sunku.

– Ar žinai posakį, kad nederėtų darbo neštis į namus, o namų problemų į darbą. Ar nuolat galvoji, kaip turi skrieti diskas?

– Ne. Išprotėtumei, jei taip nuolat. Treniruotė yra treniruotė, namai yra namai ir šeima. Žinoma, savo laisvalaikį privalai reguliuoti pagal sezoną. Bet taip, kad namuose tik apie disko metimą galvočiau, nenumesčiau 60 metrų. Išprotėčiau. Reikia sugebėti atsijungti. Šiemet sunkūs metais, niekaip neištaikau pažvejoti... Jeigu jau matai, kad prasideda psichologinis nuovargis, bėk kuo toliau. Išėjai iš treniruotės ir susigalvok ką nors, kad tik nukreiptumei mintis, kad kitą dieną sugrįžtumei šviežia galva. Nes psichologinis nuovargis yra dešimt kartų baisesnis už fizinį. Bet su metais atsiranda tasai „jungikliukas“. Kartais važiuoji į treniruotę ir, atrodo, kad visiškai nėra jėgų. Važiuoji ir dejuoji, kaip sunku. Ateini, atsidūsti ir persijungi, išsijudini, išsimankštini ir vos ne asmeninius rekordus gerini. O kartais būna, kad treniruotėje niekas nepavyksta, bet tą jungiklį atrandi per varžybas. Su metais atsiranda toji savikontrolė.

– Gerai skamba sąvoka „su metais“.

– Skamba gerai, nes aš suvokiu, kad ta tikroji profesionalo karjera yra labai trumpa. Tikiuosi, kad man sveikata ir gyvenimas leis dar pasportuoti bent penketą ar šešetą metų. Ir aš būsiu labai laimingas. Čia aš kalbu apie aukščiausią lygį. Bet, taip, aš suprantu, kad sporte ateiname, praeiname ir išeiname.

– Lietuvos disko metime taip jau susiklostė, kad keitėte vienas kitą...

– Taip sukrito (juokiasi). Bet, žiūrėkite, jei aš mesiu 68 ar 69 metrus ir Mykolas (Alekna, – aut.past.) mes 68 m, tai aš tikrai nebaigsiu karjeros. Ją baigi, kai matai, kad diskas nebelekia (juokiasi).