P.Jankūnas galutinai apsisprendė dėl savo ateities
„Žalgirio“ ir „Panathinaikos“ rungtynės | BNS/Arno Strumilos nuotr.
Ketvirtadienį Kauno „Žalgiris“ įspūdinga pergale užbaigė 2020/2021 m. Eurolygo sezoną. Martino Schillerio auklėtiniai namuose 93:78 (27:14, 25:33, 22:13, 19:18) įveikė Atėnų „Panathinaikos“ krepšininkus.
Buvo daug kalbų, kad galbūt šios rungtynės gali būti paskutinės Eurolygoje „Žalgirio“ kapitonui Pauliui Jankūnui, tačiau balandžio 29-ą dieną 37-ą gimtadienį švęsiantis P.Jankūnas po rungtynių patikino, kad jis dar bent sezonui pratęs karjerą.
„Šiandien buvome agresyvesni, kontroliavome lentą, nors jie lygoje yra antri šioje vietoje. Kažkaip su tuo susitvarkėme, mūsų mažiukai šiandien daug veržėsi ir greičio dėka mes įgaudavome persvarą bei tai pavyko išnaudoti“, – sakė P.Jankūnas.
Eurolygos rungtynės: „Žalgiris“ - „Panathinaikos“ (04.08) 56 nuotr.
– Ar tai buvo paskutinės jūsų Eurolygos karjeros rungtynės?
– Visiems tai labai rūpėjo, bet aš paskutinį mėnesį jau buvau ramus, nes sprendimas jau išsigrynino. Šią savaitę pakalbėjome su Pauliumi Motiejūnu, susidėliojome akcentus ir nutarėme, kad galbūt dar metus pažaisiu ir pabūsiu rūbinėje, kurioje kol kas esu labiau reikalingas.
– Kas labiausiai lėmė tokį sprendimą?
– Prieš šį sezoną buvo daug abejonių ir sezono pradžioje, po traumos sunkiai sekėsi grįžti į ritmą, rolė pasikeitė ir buvo sunku psichologiškai su tuo susigyventi, nes prieš traumą buvo tikrai didelė rolė, bet po jos, kuri užtruko pusantrų metų, viskas pasikeitė. Kai esi tokių metų, pusantrų metų reiškia viską. Grįžau, neturėjau rolės, bet nuo Naujų metų pajaučiau tai, kūnas taip pat gerai jautėsi ir pats su kiekvienomis rungtynėmis geriau jaučiausi. Reikėjo to persilaužimo, prisitaikymo prie naujos rolės. Psichologiškai buvo sunkiausia, nes esi įpratęs būti vienu iš svarbiausių žaidėjų ir po to juo nesi... Nors tai yra natūralu ir pilnai suprantama. Susikūriau sau smulkius iššūkius, kuriuos būdamas savo amžiaus galiu įvykdyti ir padėti komandai. Pavyksta juos įgyvendinti ir aš puikiai jaučiuosi aikštelėje, o tai ir nulemia, kad kažkokiose situacijose galiu padėti komandai. Žinoma, viskas kas yra rūbinėje, taip pat viskas kontroliuojama, nėra jokių problemų. P.Motiejūnas palaikė mano norą dar metus žaisti ir buvo priimtas tas sprendimas.
– Ar turėjote kažkokį emocinį pliūpsnį, kai jau su Pauliumi pakalbėjote, kad karjerą tęsite dar sezonui?
– Su P.Motiejūnu kalbėjau tik po rungtynių su Panevėžio komanda, nes prieš paskutines Eurolygos rungtynes jau norėjosi žinoti, koks tas mano sprendimas. Aš pats mėnesį prieš tai viduje nusprendžiau, kad galbūt dar reikėtų ir noriu žaisti, bet vis tiek norėjau pakalbėti su Pauliumi ir sužinoti, kokia yra jo vizija. Mes esame draugai atvirai kalbame ir jeigu jis būtų numatęs kažką kito, galbūt būtų kitoks sprendimas. Jis įvertino mano norą žaisti dar vieną sezoną ir padėti komandai. Suprantu, kokia bus mano rolė ir padėsiu kuo galėsiu.
– Kas yra arčiau komandos ar komandoje, puikiai žino, kokia turite didelę svarbą rūbinėje. Turbūt negalite to komentuoti, bet ar tos žinios, kad Marius Grigonis yra susitaręs su Maskvos CSKA ir nebus kam perduoti tos rūbinės, galėjo turėti sprendimą dar metams likti joje?
– Ne, tikrai negalėjo. Nežinau, kaip bus su Mariumi, daug spekuliacijų. Mes su juo pasikalbame, žinoma, nenoriu atskleisti kokių detalių, bet tai neturėjo įtakos, nes tikrai turime Artūrą, kuriam galima viską perduoti.
– Ar teko su Martinu Schilleriu kalbėti apie kito sezono vaidmenį?
– Teko. Pirma pokalbis buvo su Pauliumi, o vėliau – su treneriu. Nežinia kokia bus komanda ir kas bus mano pozicijoje. Jeigu bus žaidėjų ir tikiuosi kad jų bus geresnių už mane, man nebus problema. Man tiek metų, kad galiu palaikyti visus nuo suolo. Jeigu būsiu reikalingas minutę – žaisiu minutę, jeigu dešimt – dešimt. Ne žaidybinio laiko man reikia, tiesiog noriu būti su komanda, padėti jai iš vidaus ir būti vieningam kumščiui bei tęsti „Žalgirio“ tradicijas. Žinoma, noriu būti ir aikštelėje, bet tai spręs treneris.
– Šie metai buvo tokie pereinamieji prie naujo trenerio. Kokie šie metai buvo po Šarūno Jasikevičiaus?
– Buvo keista, nes buvome pripratę prie Šarūno stiliaus ir jo treniravimo metodų bei būdo rungtynių metu. Kai atėjo treneris su visai kitokiu stiliumi, tikrai buvo keista, bet tikrai dabar galima pasakyti: pradžioje buvo tikrai daug nuomonių, sezonas prasidėjo kitaip, buvo visokių abejonių, bet Eurolygos užtikrinta pradžia, kai laimėjome rungtynes, davė kreditų treneriams ir visi patikėjo ta sistema. Atėjo žmogus iš kitos lygos, kito žemyno ir tikrai reikėjo komandai laiko patikėti ta sistema, kad ji veikia. Kai pamatėme, tapo lengviau ir visi pradėjo ja tikėti 100 procentų.
– Ar buvo daugiau pokalbių – su šeima, artimaisiais – kurie galbūt norėjo, kad daugiau laiko leistumėte namuose?
– Žinoma, prieš pradedant kalbėti su Pauliumi ir treneriu viskas buvo šeimoje peršnekėta. Visi labai palaikė ir sakė, kad jeigu galiu ir noriu, turiu žaisti. Anksčiau „Žalgiryje“ prie manęs daug žaidėjų baigė karjerą ir dabar kai su jais kalbi, visi sako, kad galbūt dar metus galėjo žaisti. Visi sako, kad jeigu tik jauti, kad gali, daryk, nes po to gailėsiesi visą gyvenimą.
– Leidimas duotas metams?
– 2+2 (juokiasi, – aut. past.). Pažiūrėk į mano pasą, kiek man jau metų, žinoma, kad metams (juokiasi, – aut. past.).
– Ar galėtumėt įvardinti krepšininkus, kurie davė patarimus dėl karjeros tęsimo?
– Galbūt nereikia.. Gal nieko blogo nebūtų, jeigu įvardinčiau, bet tegu visi tie žmonės būna nuošalyje ir nereikia minėti jų pavardžių. Mačiau tą tokią abejonę, kad jie norėjo dar metus pažaisti ir pasimėgauti krepšiniu. Kai baigiasi krepšinis, netenki emocijų ir adrenalino ir sunku su tuo gyventi.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
