Evaldas ir Ieva Sodeikos: pirmieji metai pasaulio čempionų soste

 Lygiai prieš vienerius metus ši diena – lapkričio 30-oji – pasaulyje buvo visai kitokia: daug susitikimų, darbų, kelionių. Kitokia ji buvo ir viso pasaulio sportinių šokių bendruomenei: sportininkams, treneriams, sporto šakos mylėtojams. Jeigu šiandien net ir šokama per nuotolį – tuomet visų keliai vedė į Vilnių. Labai kitaip šią dieną praleido ir lygiai prieš metus pirmą kartą pasaulio čempionais tapę Evaldas Sodeika ir Ieva Sodeikienė.

„Be jokios abejonės ši diena – pati laimingiausia mūsų sportinėje karjeroje.“ – iš karto po apdovanojimų ceremonijos sausakimšoje Vilniaus „Siemens“ arenoje tuomet sakė Ieva. Ar šiandien pasaulio čempionai mano taip pat, kaip jie paminės pirmąją auksinę sukaktį?

„Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad mes – geriausi pasaulyje, kad titulas priklauso mums. Visgi, tapti pasaulio čempionais – visų sportininkų svajonė, bet tik labai mažai daliai laimingųjų pavyksta ją paversti realybe. Mūsų kelias tos svajonės link nebuvo rožėmis klotas: buvo ir nesėkmingų ruožų ir abejonių. Tačiau, matyt, esminiai sprendimai buvo teisingi.“ – šiandien sako Evaldas Sodeika.

Savo partneriui bei sutuoktiniui pritaria Ieva Sodeikienė: „Viena vertus mes suprantame, kad visas treniruočių procesas buvo teisingas, įdėjome nepaprastai daug – praktiškai viską, kas buvo įmanoma. Kartais net man pačiai sunku patikėti, kad sugebėjau nueiti tokį kelią... Mūsų sporto šakoje estetika taip pat labai svarbu, todėl stebint iš šono susidaro įspūdis, kad viskas labai lengva, bet iš tiesų už to grožio slepasi daug fizinio ir mentalinio darbo. Antra vertus, jaučiamės šiek tiek palaiminti – juk, kuomet pagalvoji, maža, kas galėjo nutikti... Tam tikrą palytėjimą iš aukščiau jaučiu visuomet.“

Abu šokėjai sutinka, kad diena, kuomet jie pirmą kartą tituluoti pasaulio čempionais, išliko pati įspūdingiausia iki šiol. „Kitaip ir negali būti – gerai, kad tas nutiko Lietuvoje: čia drauge su mumis buvo artimieji, draugai, visi treneriai. Nors varžybų dieną mažai bendraujame ir būname susikaupę, bet arenoje pulsavusią energiją stipriai jautėme. Iš kitos pusės, deja, neturėjome šanso antrą kartą varžytis dėl titulo: šiais metais nei pasaulio, nei Europos čempionatai neįvyko. Bet abejoju, ar Vilniaus prisiminimus kas nors užgoš – pirmas kartas yra pirmas kartas...“ – I. Sodeikienei kalbant nuo veido nedingsta šypsena.

Šiandien, po pasaulio čempionato praėjus lygiai vieneriems metams, dėl karantino sausakimšą areną sunku įsivaizduoti. Neatpažįstamai pasikeitė ir sportininkų rutina. Evaldas ir Ieva Sodeikos dienas leidžia Kaune, kuris iš Šiaulių kilusiai Ievai ir iš Trakų – Evaldui, tapo beveik gimtuoju miestu. Pasaulio čempionai papasakojo, kad pandemija juos trumpam buvo išmušusi iš vėžių, bet kaip ir daugeliui žmonių, galų gale – viskas išėjo gal net į naudą.

„Tapti pasaulio čempionu – smagu, bet tas nėra vienintelis tikslas, mes norime, įdėti savą indėlį į sportinių šokių vystymąsi pasaulyje, norime kurti, norime perduoti patirtį jauniems šokėjams. Esame pasaulio čempionai, todėl kasdieniame gyvenime nelabai kas pasikeitė, bet tam tikras galimybes būti išgirstais savo profesijoje įgavome.“ – tęsė sportininkai.

Ieva Sodeikienė užsiminė, kad ji nėra pakanti populiarėjančiai tendencijai, jog svarbu tiesiog veikti, daryti ir neatsižvelgti į kokybę: „Turėti galimybes tobulintis ir tobulinti – būtina. Per karantiną girdžiu daug diskusijų motyvacijos temomis. Taip pat ir sportininkų tarpe. Dažnai jos baigiasi mintimi, kad nėra varžybų, tai nėra ir motyvacijos. Tuomet supykstu. Jeigu tikrai mėgsti, ką darai – kaip gali trūkti motyvacijos treniruotis?“

Sportininkai pabrėžė, kad didelio apmaudo, jog greičiausiai vienerius savo sportinio piko metus praleis nesivaržydami, nejaučia. „Taip – jau prisipažinome, kad buvo pora savaičių, kuomet nežinojome ko griebtis, bet jau seniausiai grįžome į savo treniruočių ritmą. Gerai, kad Lietuvoje aukšto meistriškumo sportininkai turi galimybes treniruotis – tą ir darome. Be jokių abejonių ginsime savo titulus ir ruošiamės pademontruoti tokį šokimą, kokį mėgstame, kuriame ir apie kokį svajojame.“ – dalinosi pašnekovai.

Klausimas, kaip atšvęs savo auksinę sukaktį, pasaulio čempionus kiek nustebino: „Negalvojome... Pirmadienį po internsyvaus savaitgalio treniruočių salėje būsime pavargę... Gal ką nors skanaus namuose pasigaminsime!“. Ieva su šypsena įsiterpė: „Nors Evaldas nelabai mėgsta žiūrėti varžybų įrašus, bet galbūt ši diena bus puiki proga dar kartą pasižiūrėti pasaulio čempionato įrašą, kad širdį vėl aplankytų tos jaudinančios emocijos, kurias patyrėme lygiai prieš metus.“