Lietuvos rinktinės trečia vieta Tautų lygos C divizione. Džiaugtis? Ar liūdėti?

Valdo Urbono treniruojama Lietuvos futbolo rinktinė trečiadienį su skambučiu užbaigė 2020 – ųjų UEFA Tautų lygos C diviziono kovas. Iškovota trečioji vieta, kaip visi žinote, garantavo tai, jog ir kitoje Tautų lygoje Lietuva varžysis su C diviziono ekipomis.

Ko verta ta trečioji vieta: labiau džiaugsmo? Ar vis tik liūdesio? Mane asmeniškai labiau džiugina ne pati trečioji vieta, o aštuoni iškovoti taškai. Juk kartais trečią vietą gali garantuoti du taškai per visą ciklą, o šiuo atveju – mūsų rinktinė dažniau nepralaimėjo nei pralaimėjo.

Kad būtų dar aiškiau, bandysiu kalbėti per trenerio V.Urbono prizmę. Jei komanda būtų iškovojusi du taškus ir vis tiek užėmusi trečiąją vietą, veikiausiai, tai reikštų trenerio darbų pabaigą rinktinėje ir, galbūt, sugrįžimą į Vilniaus „Žalgirį“. „Žalgiris“ čia paminėtas dėl dviejų priežasčių: 1. Toks gandas (net jei visiškai iš piršto laužtas) jau sklandė futbolo visuomenėje; 2. Žalgiriečių nebuvimas Minske, tikėtina, kad prisidėjo prie to, jog Lietuva šiame cikle liko tik trečia.

Pati ciklo pradžia V.Urbonui dovanojo siaubingus išbandymus dėl sudėties. Tačiau neveltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Rugsėjo mėnesio nuostoliai (A.Novikovas, E.Šetkus, P.Golubickas, V.Slivka, traumą po kėlinio patyręs F.Černychas) leido surasti tą vienuoliktuką, su kuriuo pats treneris jaučiasi komfortabiliausiai. Ir net jei toje vienuoliktuko dėlionėje dabar kartais reikia pakeisti vieną ar kitą detalę, dažniausiai to net nebepastebime.

Į aikštę dvikovoje su Kazachstanu žengę futbolininkai atrodė susikaustę, klydo, praleido ankstyvą įvartį. Kitaip tariant, perrašė scenarijų, koks jau buvo rašytas toli gražu ne vieną kartą. Nors V.Urbonas po dvikovos ir kalbėjo, kad jo komanda nusipelnė daugiau (nei pralaimėti 0:2), tačiau tai buvo tik žodžiai.

Po kelių dienų beveik tos pačios sudėties Lietuvos rinktinę mes jau matėme absoliučiai kitokią. Net jei tada iš vakaro albanai apturėjo gerą balių, net jei jie statėsi prieš save (kaip tuomet rašė visažiniai komentatoriai), tai absoliučiai nieko nekeičia. Lietuviai tose rungtynėse „perkrovė“ smegenis ir atsikratė „lūzerių“ mentaliteto.

Vėliau užfiksuotos dvejos lygiosios (su Baltarusija ir Albanija), kurios galėjo baigtis ir į vieną, ir į kitą pusę, o tada priėjome prie viso ciklo kulminacijos. Dvejos rungtynės, po kurių galime tapti grupės nugalėtojais arba pretendentais į Tautų lygos D divizioną. Šitokia svarba (!), o mes į vienas iš tų rungtynių išsivežame ne pačią stipriausią sudėtį. Va, šito suvokti negaliu.

Šioje vietoje aš visiškai suprantu Vilmą (Venslovaitienę), kuri kovojo už savo klubą, bet visiškai nesuprantu tų, kurie negalėjo jai pasakyti NE. Nežinančius pabandysiu įvesti į kontekstą.

Prasidėjus COVID-19 reikalams, FIFA į savo įstatus įtraukė punktą, kuris leidžia klubams neišleisti savo žaidėjų į rinktines. Negaliu tvirtinti, kad tai tiesa, bet žmonės kalba, jog V.Venslovaitienė būtent šiuo punktu mojavo oponentams, norėjusiems lemiamas A lygos rungtynes organizuoti lapkričio 22 – ąją. Suprask, kad „Žalgirio“ žaidėjai po rinktinės bus pavargę.

Ok, argumentas rimtas. Tai kas tada trukdė tas rungtynes perkelti į lapkričio 26 – ąją arba lapkričio 30 – ąją? Sakysite, kad Vilma ir tuo atveju nebūtų išleidusi į rinktinę žaidėjų? Labai abejoju. Kol LFF apmoka teisėjavimo išlaidas klubams ir kol Vilma iš tos pačios LFF nuomuojasi stadioną, tol tikrai ne visi koziriai jos rankose.

Tad kodėl taip neįvyko? Galvoju, kad dalį kaltės turėtų prisiimti ir V.Urbonas, kuris patvirtino, kad Minske išsivers ir be žalgiriečių. Aišku, mes niekada nesužinosime, kaip būtų buvę su šiais žaidėjais, bet.. o jeigu tai būtų raktas į pirmą vietą grupėje? Juk tiek S.Mikoliūnas, tiek M.Vorobjovas, tiek D.Šimkus Valdo rinktinės dėlionėje, iš esmės, yra kertinės figūros.

Kitas keistas momentas – treniruočių stovykla ir kontrolinės rungtynės su Farerų salomis ant sintetikos. Nežinau, kas tai sugalvojo, bet kiekvienas futbolininkas pasakys, kad nulipti nuo sintetikos ant rudeninės natūralios dangos yra be proto sudėtinga. Juk mes visi puikiai žinome, kokios mūsų sąlygomis yra rudeninės aikštės. Nejaugi, galvojome, kad Baltarusijoje bus kitokios?

Tai tiek apie Minską. Almatoje vaizdas buvo žymiai malonesnis akiai. Aišku, galbūt, norėjosi didesnio aktyvumo turint kiekybinę persvarą aikštėje, bet čia jau galbūt gautųsi kabinėjimasis.

Reziumuojant:

- Po ilgų metų rinktinės gyvenime buvo galima jausti tikėjimą tuo, ką ji daro;

- Valdas Urbonas privalo tęsti darbą rinktinėje, nes tik nuoseklus tęstinumas gali duoti rezultatą;

- Aštuoni iškovoti taškai yra geras rezultatas;

- Trečia užimta vieta yra vidutinis rezultatas;

- Be abejo, bus labai įdomu matyti, kaip ši komanda atrodys ne Tautų lygoje, o atrankoje į didžiuosius turnyrus.

P.S.: vienintelis rimtas argumentas, kodėl nebuvo nukeltos auksinės A lygos rungtynės, yra grėsmė kažkam iš žaidėjų užsikrėsti COVID-19.