P.Golubickas: „Visokių specialistų turime, visokių nuomonių yra, bet aš žinau, ką ir kaip reikia daryti“ interviu

Nauja šalis, naujas klimatas, aukštesnis futbolo lygis, žemės drebėjimai ir karantino periodas. Visą tai išgyveno ir vis dar išgyvena 20-metis lietuvis Paulius Golubickas.

Marijampolės „Sūduvoje“ sužibėjęs atakuojantis saugas po pasibaigusio A lygos sezono išvyko į Kroatijos aukščiausią lygą, kur pasirašė sutartį nuomos pagrindais su Velika Goricos HNK „Gorica“ klubu.

Kroatijos aukščiausioje lygoje P.Golubickas į aikštę spėjo žengti keturis kartus, o per tą laiką komandoje pasikeitė ir vyriausiasis treneris. Prie „Gorica“ komandos vairo stojo lietuvis Valdas Dambrauskas ir dabar „Gorica“ gretose yra net trys mūsų tautiečiai – P.Golubickas, V.Dambrauskas ir sporto direktorius Mindaugas Nikoličius.

Su jais abiem P.Golubickas sutaria puikiai ir nuolatos bendrauja net ir karantino metu. Kroatijoje, kaip ir beveik visose pasaulio šalyse, paskelbtas karantinas dėl koronaviruso pandemijos ir futbolo čempionatas čia yra sustabdytas, todėl žaidėjai treniruojasi individualiai ar poromis.

P.Golubicko treniruočių partneriu yra tapęs saugas iš Lenkijos – Michalas Maslowskis. Būtent su juo P.Golubickas praleidžia daugiausiai laiko ir karantino periodu stengiasi palaikyti sportinę formą.

„Turiu vieną komandos draugą – Michalą Maslowskį. Su lenku nemažai laiko praleidžiame kartu. Namuose sportuoju, turiu treniruočių planą, tai stengiuosi palaikyti sportinę formą. Daugiau dėmesio skiriu raumenims, atsistatymui ir stiprinimui. Nenoriu, kad grįžus į aikštę būtų kokių staigmenų ir visa komanda būtų pasiruošusi, o tu vienas nepabėgi“, – apie savo sportinę rutiną sportas.lt portalui sakė P.Golubickas.

Su Pauliumi pakalbėjome ne tik apie karantiną, bet ir Zagrebe įvykusį žemės drebėjimą, patį Kroatijos futbolą, šeimą, Valdą Dambrauską ir Mindaugą Nikoličių, komentarus internete, galimą algų mažinimą ir kitus dalykus.

- Pauliau, kokia šiuo metu situacija Kroatijoje?

- Lyginant su Lietuva situacija šiek tiek geresnė. Aišku, per šventes žmonių nebuvo matyti, bet darbo dieną jau matome, kaip žmonės važiuoja į darbus, o mes patys jau vaikštome į stadioną. Mažesnės parduotuvės dar uždarytos, bet žmonių mieste tikrai yra.

- Ar Velykos tau nebuvo keistos?

- Žinoma, buvo keista. Velykas sutikau vienas, bet reikia priimti tai, kaip yra. Viena draugė gerai parašė, kad reikia visokių švenčių, tad gal kartais ir gerai pabūti vienam. Aišku, kai esi pripratęs per šventes būti su šeima, tai buvo keista būti vienam.

- O kaip atrodo tavo diena karantino metu?

- Kol buvau vienas, daugiausiai bėgiodavau ar važiuodavau su dviračiu, tai praktiškai visą Velika Goricos miestą jau esu apžiūrėjęs. Tačiau dabar dažniau vaikštome į stadioną. Pėsčiomis iki jo – 15 minučių, turime raktus, tai ten pabėgiojame, pažaidžiame su kamuoliu ir pasidarome neblogą treniruotę kartu su Michalu. Būtų sunku treniruotis su kamuoliu vienam – nuspirtum ir turėtum eiti jo pasiimti (juokiasi, - aut. pastaba), o dabar gali atlikti perdavimą, neatprasti nuo kamuolio.

- Jau treniruojatės poromis, o gal ką girdėjai apie komandines treniruotes?

- Komandai treniruotis dar neleidžia, bet kažkur skaičiau, kad Splito „Hajduk“ treniruojasi, bet į valandą leidžia tik po du žaidėjus ir kiekvienas žaidėjas būna atskirame stadione, tai galbūt net geriau treniruotis individualiai nei šitaip.

- Treniruočių programą gavai iš trenerio?

- Valdas Dambrauskas sudarė mums programą kiekvienai dienai, bet yra ir laisvų dienų. Aš pats asmeniškai treniruojuosi net daugiau. Nėra ką daug veikti šiuo metu, tai sportas padeda išsilieti, pavargti, o ir laikas greičiau taip praeina.

- Užsiminei, kad to laisvo laiko pakanka. Tai galbūt pradėjai mokytis kroatų kalbos?

- Aš jau kiek anksčiau buvau pradėjęs mokytis kroatų kalbos, bet ji pakankamai sudėtinga ir sunkiai sekasi (juokiasi, - aut. pastaba). Negaliu sakyti, kad jos visiškai nesuprantu, kažkiek frazių jau žinau, o klausant kaip kažkas kalba, galiu šiek tiek suprasti.

- Grįžkime į pradžią. Kada sužinojai apie dėmesį iš „Gorica“ klubo?

- Aš pats asmeniškai apie susidomėjimą iš „Goricos“ sužinojau jau pasibaigus A lygos sezonui. Viskas vyko per agentus.

- Tai kaip tas Kroatijos futbolas? Koks čia lygis ir kas labiausiai nustebino?

- Lygis čia tikrai labai geras. Kai ateini iš Lietuvos čempionato, tikrai tai pamatai. Nesakau, kad Lietuvos čempionatas silpnas, bet Kroatijos čempionatas stipresnis ir tikrai džiaugiuosi, kad čia atvykau. Futbolas čia greitesnis, techniškesnis, bet labiausiai nustebino tai, kad čia nėra vengiama kontakto. Vyrai žaidžia ne tik techniškai, bet ir kietai, tai čia reikia būti dar stipresniam. Jei Lietuvoje pavykdavo techniškai išsisukti iš tam tikrų situacijų, tai čia jau technikos gali ir nepakakti, reikia ir kūną gerai pastatyti ir užsiimti tinkamą poziciją. Tai verčia tave viską daryti greičiau.

- Ar nebuvo baisu, kai pamatei, kad čia žaidžiamas toks kietas futbolas?

- Baisu nebuvo, bet normalu, kad reikia laiko adaptuotis. Aišku, kiek jau žaidžiau, nesu labai patenkintas savo pasirodymu, bet smagu, kad sulaukiu šansų žaisti. Daug duoda ir treniruotės, kurios yra tikrai geros. Turime ir smūgiavimo trenerį su kuriuo pradėjome dirbti ir matosi tas progresas, kad viskas veikia. Tikiuosi, kad grįšime į stadionus ir galėsime tęsti pradėtus darbus.

- Užsiminei, kad pats kol kas nelikai patenkintas savo žaidimu. Ar su treneriu darėte tavo žaidimo analizę?

- Taip. Po paskutinių rungtynių kartu su Valdu pažiūrėjome kelis epizodus, kur jis man parodė, kad galėjau sužaisti ne taip ir treniruotėse turėčiau tobulinti vieną ar kitą dalyką. Treneris tikrai pasako, bet ir aš pats jau suprantu, kur sužaidžiau ne taip, kaip turėjau.

- Spaudoje irgi pasirodo komentarų, kur tavo žaidimas buvo kritikuojamas. Ar reaguoji į tokius dalykus ir skaitai komentarus?

- Kartais perskaitau komentarus, bet tikrai ne visada. Iš artimųjų kartais išgirstu, kad kažkas parašė tokį ar anokį komentarą ir geriau neskaityk. Visokių specialistų turime, visokių nuomonių yra, bet aš žinau, ką reikia daryti ir kaip reikia daryti, tai tą ir tęsiu. Tikrai į tokius komentarus nereaguoju.

- O gal tokie komentarai kaip tik gali padėti judėti į priekį, jog įrodytum, kad tie žmonės klydo?

- Man tai juokingi tokie komentarai. Jei man pasakys treneris, kad buvo tas ar tas padaryta blogai, tai suprantu ir visada atsižvelgsiu, bet tie žmonių komentarai kartais kelia tik juoką.

- O kaip sureagavai į žinią, kad tavo komandos treneriu taps lietuvis?

- Aišku, buvo malonu, kad lietuvis treniruos komandą, bet buvo malonu ir ne tik dėl to – Valdas Dambrauskas yra geras specialistas, iškart matosi jo filosofija ir tikai džiaugiuosi, kad jis perėmė komandos vairą. Apie jį galiu pasakyti tik geriausius žodžius.

- Vos atvykus Valdui, į aikštę iškart išleistas nebuvai ir reikėjo šiek tiek palaukti savo debiuto prie Valdo. Kodėl taip nutiko? Galbūt pykai dėl to?

- Čia visiškai normalu. Komandoje yra didelė konkurencija, o gal ir treniruotėse prastai atrodžiau. Čia yra trenerio sprendimas ir toks yra futbolas. Dėl tokių dalykų pykčių tikrai negali būti, o faktorių dėl trenerio sprendimų gali būti labai daug.

- Tau būnant Kroatijoje, Zagrebe buvo užfiksuotas galingiausias žemės drebėjimas per 140 metų. Kaip prisimeni tai?

- Žemės drebėjimas vyko pačiame Zagrebe, o Velika Gorica yra kiek piečiau, tai čia tokio stipraus drebėjimo nepajutome. Gal tik kiek išsigandau ryte, buvo toks lengvas šokas ir nesupratau iškart, kas vyksta. Spinta pradėjo drebėti, buvo didelis garsas ir viską supratau tik tada, kai atskleidžiau žaliuzes ir pamačiau, kad čia jau žemės drebėjimas.

- Teko skaityti, kad per žemės drebėjimą tave pasiėmė Valdas Dambrauskas

- Taip, jis atvažiavo manęs pasiimti ir kartu nuvykome į atvirą vietą - stadioną. Gerai, kad tokiu momentu buvau ne vienas, nes žemės drebėjimo metu geriau būti atviroje vietoje.

- Kaip jau supratau, su Valdu Dambrausku bendrauji nemažai, o kaip su Mindaugu Nikoličiumi?

- Sutariame labai gerai, palaikome ryšį nuolatos ir santykiai yra labai geri. Labai džiaugiuosi Mindaugo dėmesiu ir tikrai dėl to nesiskundžiu.

Mindaugas Nikoličius ir Paulius Golubickas | Organizatorių nuotr.

- O ar su šeima bendrauji nuolatos?

- Ne kiekvieną dieną, bet susiskambiname, bendraujame.

- Tavo brolis taip pat žaidžia futbolą, bet ne tik lauko, o ir mažąjį bei salės. Ar brolis nepavydi, kad jaunėliui kol kas geriau sekasi futbolo aikštėje?

- Su broliu nemažai bendrauju, nemanau, kad man pavydi, o kaip tik džiaugiasi, kad brolis rungtyniauja gerame lygyje. Ir aš savo broliu esu patenkintas ir džiaugiuosi.

- O kaip pats žiūri į tokias futbolo atmainas kaip mažasis futbolas ar salės futbolas?

- Dar neplanuoju (juokiasi, - aut. pastaba) pereiti, bet kai būdavome maži, mėgdavau žaisti salės futbolą ir galbūt ateityje teks prisijungti prie futsalo. Aš ir šiaip mėgstu kartais pasižiūrėti salės futbolo rungtynes, ten gali pamatyti tikrai techniškų triukų su kamuoliu. Kartais tiesiog gerai pasidomėti ne tik lauko futbolu ir savo mintis nukreipti kiek kitur.

- Grįžtant prie lauko futbolo, kaip manai, kada pradėsite treniruotis jau kaip komanda?

- Klube karantinas iki balandžio 20 dienos, bet vietiniai kalba, kad karantiną turėtų dar pratęsti. Aš tai labai tikiuosi, kad bent jau mažomis grupelėmis pradėsime treniruotis, bet reikia laukti ir lieka tik tikėtis.

- Belgijoje čempionatas jau yra nutrauktas. Jei Kroatijoje čempionatą pratęs ir teks žaisti vasarą, ar problemų dėl to nebus?

- Aš tai pilnai tam pasiruošęs. Jokių problemų dėl to neturėčiau. Čia mano darbas ir malonumas, vasarą geras oras, tai kodėl gi ne?

Tiesą sakant, aš labai nusivilčiau, jei po šitiek laukimo pasakytų, kad čempionatas yra nutraukiamas. Iš vienos pusės tada pagalvotum, kad galėjai važiuoti namo, būti ne vienas, o su šeima, bet iš kitos pusės – čia yra tavo darbas ir tu turi laukti bei visą laiką būti pasiruošęs.

- O kokia situacija su algomis? Daug futbolo klubų jas mažina.

- Dabar ir kalbame šiais klausimais ir matysime kaip čia bus. Visiškai normali situacija, klubas neturi iš kur gauti pajamų, rungtynės nevyksta, tai nieko keisto, kad kalbame dėl algų mažinimo. Girdėjau, kad visuose Kroatijos klubuose mažins algas, bet tiksliais skaičiais nesidomiu.

- Tarkime, čempionatas bus pratęstas. Kaip manai, ar ši pertrauka jums padės?

- Sunku pasakyti, dar reikia laiko. Visgi, turime naują trenerį ir dar reikia laiko, kad komanda priprastų prie trenerio filosofijos, bet, manau, kad viskas tik į gerą pusę ir pergalių bus daugiau nei pralaimėjimų.

- Vilčių patekti į Europos lygą dar nepalaidojote?

- Visą laiką tai yra mintyse ir kol yra tokia galimybė, to ir sieksime – patekti į Europos turnyrus.

- Jau būdamas Kroatijoje iškovoja titulą – jauno geriausio Lietuvos žaidėjo titulą. Ar tikėjaisi to, o galbūt jau galvojai apie geriausio metų futbolininko prizą?

- Geriausiu metų futbolininku tapti nesitikėjau, gal dar kiek per anksti, bet tapti geriausiu jaunuoju futbolininku tikėjausi. Labai džiugu, kad balsavo už mane ir ačiū „Sūduvai“ už puikų sezoną, smagius metus ir laiką.

- Kaip tik priminei. „Sūduva“ atleido naują trenerį, ar tai tave nustebino?

- Taip, skaičiau prezidento interviu, kad atleido trenerį. Tikrai nustebino, kad buvo priimtas toks sprendimas. Įdomu, kodėl taip buvo nuspręsta ir kodėl tokiu metu? Kaip ir sakiau, nustebino toks sprendimas, bet klubo vadovybė tikriausiai turi savo argumentus ir paaiškinimus.