Imtynių bendruomenė sukrėsta – koronavirusas nusinešė žinomo trenerio gyvybę

 Penktadienį patvirtinta, kad nuo koronaviruso Lietuvoje mirė 17-asis žmogus. Tai – garsus Lietuvos imtynių treneris Valdas Jasotis. Vyras priklausė rizikos grupei, jam buvo 61-eri.

Lietuvos imtynių federacija po skaudžios netekties patalpino įrašą, skirtą velioniui:

Žodžiai stringa gerklėje. Apie tai sunku kalbėti. Pernelyg artimas mums visiems. Paskutinėmis gyvenimo dienomis taip ir nesuprato, kaip jo darbdaviai gali reikalauti vesti imtynių treniruotes internetu. Užuot kivirčijęsis, jis išėjo atostogų. Ilgam.

Užgeso degtukas. Didžiausias iš sutiktų. Mėgo savo nuomonę ir už ją kovojo. Bet kuriam autoritetui galėjo paskelbti tylos boikotą. Bet po dienos kitos atlyždavo ir vėl gyvendavo imtynių gyvenimą.

Išėjo dideliausias vaikas. Na ne didžiausias, būtent, dideliausias. Vaikas, kupinas ambicijų ir planų. Ir entuziazmo. Todėl, kad gyveno imtynėmis ir įprasmino save imtynėse.

Apie Gruzdžius žinau tiek – ten yra bažnyčia ir imtynių treneris Jasotis. Treneris, kuris surasdavo perliukų ir išleisdavo juos į gyvenimą. Toje nedėkingoje aplinkoje, kupinoje pagundų, Didysis Valdas rasdavo priėjimą prie mažų širdučių. Treniruočių sąlygos, švelniai tariant, buvo skurdokos. Atsakymą, kodėl vaikai grūsdavosi ant kilimo nedidukėje teritorijoje paprastas – TRENERIS.

Jis turėjo charizmos. Be jo imtynių renginiai buvo kažkokie nuobodoki. Valduko balsas tapo savotišku varžybų talismanu. Mikrofono amatą jis įvaldė tiek puikiai, kad jam buvo patikėtos 2009 metų Europos imtynių čempionato, vykusio Vilniuje, pranešėjo pareigos. Tąsyk žymus diktorius Juozas Šalkauskas stebėjosi: „Mano paslaugų čia nereikia, Valdas rišliai ir nuostabiai tarmiškai kalba, puikiai žino sportininkus, supranta, kas vyksta ant kilimo. Tegul komentuoja“.

Taip ir sėdėdavo bilia kokiose varžybose prilipęs prie kėdės bei berdamas niekam nežinomų vaikų pavardes, pirmuosius pasiekimus, skaičius, datas. „Nors vandens atneškite, visai burna išdžiūvo“, – jau vakarop, pervargęs nuo malimo, rūsčiai suriaumodavo Valdas. Mums trūks tavo pikto murmėjimo.

Valdas penkis kartus lipo ant šalies čempionatų nugalėtojų pakylos. Triskart jis buvo per žingsnį nuo aukso.

Tarp visų laimėjimų jam visuomet šypseną sukeldavo prisiminimai apie dvikovą su Algirdu Butkevičiumi.

Su būsimu premjeru V.Jasotis pečius buvo surėmęs prieš beveik dvidešimt penkerius metus vykusiose veteranų pirmenybėse. „Pamenu tą kovą, kaip gi pamirši. Varžybos vyko Klaipėdoje. Prieš mane išėjo toks aukštas, kūdas, elegantiškas. Kažkaip reikėjo jį nuversti. Aš jį „paėmiau ant masės“ – svėriau kokių 30 kilogramų daugiau. Po mano pergalės kažkas juokavo, kad šis laimėjimas man atsirūgs. Iš kur man žinoti, kad kovoju su būsimu premjeru“, – pokštavo sunkiasvoris.

Turbūt kiekvienas, prieš skambindamas Valdui telefonu, planuodavo laiką. Paprastas klausimas tapdavo nepaprastai ilgu, bet nenuobodžiu dialogu. Ypač, jei Valdukas įsitaisęs žvejyboje ant ledo. Laiko tarp kibimų marios, būdavo ką pasakyti.

Šalyje įvestas karantinas, žmonių smegenis kutena nežinomybė, vis dažniau pasigirsta aimanos dėl ateities. Dievas Valdui parinko kitą kelią.

Ilsėkis ramybėje, treneri.