Liūdna. Taškas, kurio maža..

Lietuvos rinktinės gerbėjai yra taip pripratinti prie pralaimėjimų, kad jų taip paprastai nenustebinsi. Tačiau net ir tokiose sudėtingose gyvenimo situacijose lygiosios yra arčiau ne pergalės, o pralaimėjimo.

Taip, Liuksemburgas reitinge yra aukščiau už Lietuvą; taip jie daugiau nei kėlinį žaidė daugumoje; taip jie pirmose tarpusavio rungtynėse neleido lietuviams žaisti, tačiau.. šį penktadienio vakarą Lietuvos rinktinė buvo žymiai geresnė. Deja, aikštėje, o ne švieslentėje.

Prieš prasidedant šiai dvikovai teko prasilenkti su LFTA prezidentu Sergejumi Sliva. Lyg nujausdamas jam užsiminiau, kad Lietuvoje teisėjai be reikalo kartais būna per minkšti ir nebaudžia už tai, už ką turėtų bausti.

Gaila, bet prikarksėjau. Saulius Mikoliūnas vos prasidėjus rungtynėms suprato, kad arbitras iš Vengrijos nėra per minkštas ir kad su juo geriau nejuokauti. Girdėjau stadione kalbančių, kad teisėjas sugadino rungtynes. Netiesa. Mes galime ieškoti kaltų, tačiau ne ta vieta ir ne tas laikas.

Pirmąsias 20 minučių Lietuvos rinktinė buvo GERESNĖ komanda. Ji žaidė futbolą. Deja, įvartį įmušė Liuksemburgas. Chaosas, klaida, perdavimas varžovui ir ačiū už dėmesį.

Galbūt, banaliai tai skamba, tačiau A lygoje tokios klaidos neretai yra atleidžiamos, tarptautiniame lygyje – dažniausiai ne. Mes mėgstame sakyti, kad tai įvartis iš niekur. Tačiau tai nėra visiška tiesa – tai yra įvartis, prasidėjęs nuo klaidos lygioje vietoje.

Po praleisto įvarčio Lietuvos rinktinė pasimetė ir, jei atvirai, norėjosi, kad pirmasis kėlinys baigtųsi kuo greičiau. Ta atkarpa, nuo praleisto įvarčio iki pertraukos, buvo blogiausia šių rungtynių dalis.

Per pertrauką su kolegomis diskutavome, kokį sprendimą priims Valdas Urbonas. Logika sakė, kad netekęs raudoną kortelę gavusio Sauliaus Mikoliūno, jis į dešinįjį kraštą turėtų mesti Rolandą Baravyką. Mes klydome – į tą poziciją, galbūt, pirmą kartą gyvenime buvo pastūmtas Modestas Vorobjovas. Jei ne tos geltonos kortelės, turbūt, galėtumėm sakyti, kad su ta užduotimi M.Vorobjovas susitvarkė netgi labai gerai. Tačiau dvi geltonos kortelės viską keičia.

Antrasis kėlinys prasidėjo fantastiška Lietuvos rinktinės ataka ir Fedoro Černycho proga. Prisipažinsiu, tikėjau, kad sūnaus prieš kelias dienas susilaukęs rinktinės kapitonas sugebės tai pažymėti įvarčiu. Deja. Nei toje situacijoje, nei kažkada vėliau.

V.Urbonas į aikštę metė Domantą Šimkų ir Karolį Laukžemį. Vertėtų pažymėti, kad abu šie žaidėjai buvo vieni geriausių rungtynėse. K.Laukžemis uždirbo ne vieną kampinį, K.Laukžemis buvo iniciatorius tos atakos, kuri virto Arvydo Novikovo įvarčiu. Įvarčiu, kuris sutelkė susirinkusią publiką iki pat dvikovos pabaigos Lietuvos rinktinę palaikyti itin šiltai.

A.Novikovo smūgis buvo idealus. Ir pats A.Novikovas buvo idealus. Geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas buvo ryškiausia šachmatų figūra šiose rungtynėse, todėl labai džiugu, kad būtent jis pasižymėjo.

Džiugu ir tai, kad išlyginę rezultatą Lietuvos rinktinės futbolininkai ne aklai laukė dvikovos pabaigos, o bandė išplėšti pergalę. Per paskutines penkiolika minučių – viena po kitos atakos, kampinis po kampinio.. bet ne įvartis.

Kai rezervinis teisėjas parodė penkias pridėtas minutes, atrodė, kad jų užteks pergalei išplėšti. Tačiau, kai M.Vorobjovas prieš save išvydo antrą geltoną kortelę, buvo aišku, kad šiam norui nebus lemta išsipildyti.

Rūbinėje V.Urbonas dėkojo savo auklėtiniams už atiduotas jėgas ir vadino juos šaunuoliais. Tikrai taip. Nei vienas net ir labai norintis negalėtų pasakyti, kad kažkuris iš komandos nesistengė. Vis tik.. kaip tas pats V.Urbonas sakė, geriau ne kalbos, o rezultatas.

Sėkmės Serbijoje!