Šešiasdešimtmetį švenčiančiam R.Turskiui – ordinas ir aukso medalis Interviu

Legendinio Vilniaus “Žalgirio” futbolininkas Rimantas Turskis niekada nesuprasdavo tų, kurie pasitenkina vidutiniu rezultatu. Jis niekada nesuprasdavo tų, kurie nieko nedaro, kad būtų geriau nei yra. Jis visada rėždavo tiesą į akis, drąsiai kritikuodavo ir visada atsakydavo už savo žodžius.

Šiandien R.Turskis švenčia šešiasdešimties metų jubiliejų. Su Vilniaus Universiteto komanda šiemet užtikrintai studentų pirmenybes laimėjęs futbolo specialistas, grįždamas į praeitį pagalvoja, kad ir pats ne viską padarė, kad galėtų absoliučiai pasitenkinti savo karjera.

“Kartais tokios mintys užplūsta. Kai dar pats žaidžiau, iškenčiau penkias kelio operacijas. Jei ne jos, gal būtų pavykę nuveikti daugiau. Lyg ir neturiu kuo skųstis, bet jaučiuosi kažko nepadaręs.

Trenerio karjeros metu irgi norėjosi daugiau. Tačiau buvo laikas, kai prileisdavo tik neturinčius nuomonės. Dėlto nusivylimą šiek tiek jaučiu iki šiol”, - pokalbį su futbolas.lt pradėjo R.Turskis.

Gimtadienio proga R.Turskio nuopelnus įvertino dvi organizacijos – Kūno kultūros ir sporto departamentas už nuopelnus Lietuvos sportui jubiliatui įteikė aukso medalį, o Lietuvos futbolo federacija – ordiną.

“Visada malonu, kai įvertina. Abiem atvejais man tai buvo labai netikėta”, - pripažino legendinis “Žalgirio” futbolininkas.

Rimai, pastaruosius 20 metų žmonės žino jus kaip kritiką, kaip opozicionierių. Kas pasikeis jums gavus apdovanojimą iš LFF?

Su dabartine LFF mano santykiai nėra blogi, tačiau aš visada sakysiu tai, ką galvoju. Be to, skirtingai nei ankstesnė valdžia, šita kritikos nebijo. Jie patys supranta, kad yra kur tobulėti. O liguistas požiūris į kritiką dar niekam nepadėjo.

Apie jus ne kartą esu girdėjęs, kad kritikuojate, tačiau nieko nedarote. Nuo ko jūs pradėtumėte gaivinti Lietuvos futbolą?

Pirmiausiai dėmesį koncentruoti reikia vaikų futbole. Ten labai silpni treneriai, o silpnas treneris gero futbolininko išauginti nėra pajėgus. Kita liga – stadionų trūkumas. Vilniuje, kuriame gyvena daugiau nei 500 tūkstančių žmonių, iki šiol pastatytas tik vienas maniežas. Žinant mūsų gamtines sąlygas, tai yra tragedija.

Atsirastų dar 3 maniežai, tada ir kainos taptų prieinamos ir normalios ir vaikams nereiktų po treniruotis po dvidešimt viename ketvirtyje.

Suaugusiųjų futbole mes daug svajojame, bet nieko neturime. Tarkime, “Žalgiris”. Nei bazės, nei savo treniruočių aikštės, nieko. Labai sudėtinga kažką padaryti, kai esi nuo kitų priklausomas. Mūsų laikais taip nebuvo.

Sutikite, kad nėra taip paprasta..

Aišku, kad nepaprasta, tačiau lengva ir neturi būti. Vienintelis kelias – maksimaliai spausti valdžią. Juk valdžia prieš keletą metų pažadėjo, kad bus sutvarkytas “Žalgirio” stadionas. Kur jis dabar? Jei kažko nori, privalai atsisėsti politikams ant galvos ir nepaleisti. Gal tada ir pasiseks.

Be to, tokį reikalą turi pramušinėti žmogus, kuris būtų gerbiamas. Jis turi būti asmenybė.

Grįžkime prie A lygos. Užburtas ratas – nėra pinigų, nėra lygio, nėra rezultatų. Juk pinigai nepradės kristi iš dangaus?

Labai teisingai – nepradės. Pinigus reikia prisitraukinėti. Turi įdėti daug pastangų, kad jie pas tave ateitų. Jei tik lauksi – niekada nesulauksi.

Lietuvoje žmonės labiau mėgsta ne dirbti, o kalbėti. Aš nesuprantu, kaip Vilniaus valdžiai negėda. Visas pasaulis juokiasi. Ir kuo toliau – tuo baisiau. Pasaulis eina į priekį ir net nereikia mums toli žiūrėti. Latvija, Lenkija, Rusija.. Ten fantastiniai stadionai. O pas mus vis dar gaisrinė laisto sintetinį stadioną. Akmens amžius. Kiek dar gali tai tęstis?

Jūsų pastabos labiau skirtos politikams, o ne futbolo valdžiai. Sutinkate?

Kalbu apie visus, bet be abejonės, be politikų gerovės kažką pakeisti yra be proto sudėtinga. Mūsų veikėjams sportas rūpi tiek, kad jie galėtų nusifotografuoti. Per 25 metus taip ir neatsirado nei vieno žmogaus valdžioje, kuriam būtų garbė pastatyti stadioną. Kol toks neatsiras – tol bus liūdni popieriai. Vis tik, tikiu, kad ateis diena, kai ateis toks žmogus, jis griebs ir ne kalbės, o padarys.