Paauglystėje į „kvailius“ salėje dėmesio nekreipusi I.Lešinskytė: „Neįsivaizduoju gyvenimo be bokso“
Iveta Lešinskytė | asmeninio archyvo nuotr.
„Buvo vaikinų, kurie patyliukais vis pasityčiodavo, kad salėje esu vienintelė mergina. Sukąsdavau dantis ir nueidavau. Mintyse visada pagalvodavau „Kvailiai...“, bet žinojau, kad bokso treniruotes lankau ne dėl jų, o dėl savęs“, – sportas.lt pasakojo geriausia 2019 metų Lietuvos boksininke išrinkta Iveta Lešinskytė.
Sportininkė teigia ilgainiui supratusi, kad sporto šakos nėra nei vyriškos, nei moteriškos. „Kiekvienas turime pasirinkimą, – sakė 24-erių I.Lešinskytė, pernai Europos ir pasaulio čempionatuose iškovojusi penktąsias vietas ir vos per žingsnį likusi be medalių. – O ir kritiką girdžiu vis rečiau. Moterų boksas populiarėja, vis daugiau panelių nori jį išbandyti“.
Požiūris keičiasi
Boksas merginos gyvenime atsirado po dešimtos klasės, kuomet iš Žygaičių persikėlė gyventi į Tauragę.
Boksininkė Iveta Lešinskytė 13 nuotr.
„Vakarais turėjau daug laisvo laiko, nes draugų ten neturėjau, todėl norėjau kažkuo užsiimti, – pasakojo boksininkė. – Pirmasis pasirinkimas – aerobikos treniruotės. Tačiau po kelių apsilankymų supratau, kad tai ne man – nepatiko nei pratimai, nei aplinka. Netrukus viena draugė, norėjusi nueiti į bokso treniruotes, pasikvietė ir mane „ant drąsos“.
Taip merginos užsuko į Tauragės dvikovinių sporto šakų klubą „Kova“.
„Daugiau merginų ten nebuvo. Buvo kiek nedrąsu, tačiau... Po mėnesio mano draugė treniruočių jau nebelankė, o ir man nebuvo labai jauku vaikščioti vienai. Bet sesuo mane padrąsino, todėl lankiau treniruotes viena. Kuo toliau, tuo mane labiau pradėjo dominti ši sporto šaka“.
I.Lešinskytė pasakojo, kad iki šiol treniruotėse sparinguotis dažniausiai tenka su vaikinais. „Ir man atrodo, kad taip turi būti ir tai nieko tokio, bet, žinoma, pasitaiko vaikinų, kurie nuvertina, – nusijuokia sportininkė. – Tomis akimirkomis susierzinu ir bandau parodyti viską, ką sugebu. Visada buvau užsispyrusi ir norėdavau įrodyti, kad nesu prastesnė. Sparingo su vaikinais metu jaučiuosi gerai, nes žinau, kad tobulėju... O ir vaikinų požiūris jau keičiasi“.
Gydosi traumą
Prabilusi apie rezultatus Europos ir pasaulio čempionatuose I.Lešinskytė prisipažo nesitikėjusi taip gerai pasirodyti. „Tenorėjau nenuvilti trenerių, nes visus metus įtemptai ruošėmės, – sakė boksininkė. – Norėjosi parodyti, kad ne veltui jie su manimi taip vargsta. Europos čempionate supratau, kokias klaidas dariau, todėl važiuodama į pasaulio pirmenybes buvau kur kas geriau nusiteikusi“.
Dar prieš pasaulio čempionatą I.Lešinskytė juokavo: „Na, jau nors penkta tikrai būsiu!“
„Šie žodžiai išsipildė... Jeigu ne trauma, gauta kovos metu, galima būtų spėlioti, kaip viskas būtų susiklostę, – teigė sportininkė. – Ketvirtfinalio kovoje vos ranką galėjau pakelti, todėl apie gražią kovą net minčių nebuvo. Tiesiog galvojau, kaip dirbti su ta ranka, ir visą kovą pykau ant savęs. Maniau, kad kažką padariau blogai, jei gavau traumą“.
Pasaulio čempionate I.Lešinskytei plyšo peties sąnario paviršiaus lūpa dvejose vietose. Tik grįžusi iš pirmenybių sportininkė apsilankė pas medikus. Pirmiausia, buvo bandoma gydytis išvengiant operacijos.
„Tačiau operuotis teko, – atsiduso boksininkė. – Privalėjau penkias savaites būti su įtvaru. Su juo ir geriausios šalies boksininkės apdovanojimą atsiėmiau. Visai neseniai įtvaras buvo nuimtas, o aš jau noriu grįžti į salę kuo greičiau. Bet buvau perspėta, kad pradėti sportuoti galėsiu tik po trijų mėnesių. Pilna jėga dirbti galėsiu tik po pusmečio. Bet gali viskas sugyti ir greičiau. Tikiuosi, kad iki antros olimpinės atrankos pasveiksiu ir būsiu pasirengusi iškovoti kelialapį į Tokijo žaidynes“.
Sulaikė boksas
Pasak I.Lešinskytės, moterų boksas Lietuvoje tik įgauna pagreitį. „Merginos vis labiau juo domisi ir ryžtasi užsukti į treniruotes, – kalbėjo mergina. – Žinoma, jis dar nėra toks populiarus kaip kitose šalyse – neturime tokio finansavimo. Bet tikiuosi, kad ateityje turėsime pilną merginą komandą Europos ir pasaulio čempionatuose. Mažais žingsneliais einame į priekį ir viliuosi, kad ateis diena, kai merginų ir vaikinų rinktinės bus lygios“.
Boksas, sportininkės, dirbančios Lietuvos kariuomenėje, teigimu, išmoko pabaigti pradėtus darbus, siekti savo tikslų, netinginiauti, jausti pagarbą vyresniems bei disciplinos.
„Manau, kad boksas suformavo mano tvirtą charakterį, užsispyrimą, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, įskiepijo drąsą, kuri leidžia priimti rimčiausius sprendimus gyvenime, – kalbėjo I.Lešinskytė. – Boksas yra manyje ir jis padeda man siekti savo tikslų. Be bokso neįsivaizduoju savo gyvenimo. Manau, jei ne jis, dabar dirbčiau kažkur užsienyje... Bet baigusi mokyklą nenorėjau palikti trenerio“.
Nors sesės jau buvo nupirkusios bilietus, kad I.Lešinskytė galėtų atvykti savo tolimesnio gyvenimo kelio ieškoti užsienyje.
„Bet įsidarbinau Lietuvos kariuomenėje ir labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu, nes toliau galiu treniruotis“, – nusišypsojo sportininkė.
Trenerių vaidmuo
I.Lešinskytė yra dėkinga savo pirmajam treneriui Giedriui Vaištarui, kuris labai daug išmokė. Dabar besitreniruojanti pas Edvardą Kutujevą ir Vincą Murauską mergina prisipažino, kad be trenerių nebūtų ir gerų rezultatų.
„Man treneris yra kaip tėtis, draugas, guodėjas, motyvatorius ir žmogus, kuris gali iš manes išreikalauti to, ko net aš pati neįsivaizduoju galinti padaryti, – kalbėjo I.Lešinskytė. – Treneriai man reiškia daug, nes šiuo keliu einu ne viena, einame visi kartu“.
I.Lešinskytė atskleidė, kad prieš svarbias varžybas treniruočių grafikas būna labai intensyvus – sportui laiko mergina randa netgi dirbdama prieš pietus.
Po darbo – vėl į salę. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais ji treniruojasi Tauragėje su E.Kutujevu, o antradieniais, ketvirtadieniais bei šeštadieniais keliauja į Šilutę, kur jos laukia V.Murauskas.
„Sekmadienis – poilsio diena... Jei darbe nereikia budėti, – nusišypsojo I.Lešinskytė. – Per metus, atiduotus sportui, buvo visko. Netgi ašarų, o prakaito ir nuovargio suskaičiuoti neįmanoma. Kartais būna, kad naktį nori persiversti ant kito šono, o tai padaryti sunku, nes visą kūną skauda. Salėje savęs negailiu, bandau išspausti maksimumą. Kartais lipu per save, kad tik padaryčiau tai, ko nori treneris, nes jis žino, kas geriau ir nori tik geriausio“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
