Pažintį su maratonu tęsianti M.Bytautienė: „Aš – pasaulio čempionate! Kažkada tai atrodė neįtikėtina“
Monika Bytautienė | Alfredo Pliadžio nuotr.
„Ar kada nors pagalvojai, kaip bėgimas pakeitė mūsų gyvenimą?“ – likus vos kelioms dienoms iki starto Katare vykstančiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate savo sesės Mildos per treniruotę užklausė maratonininkė Monika Bytautienė.
Ir, iš tiesų, paauglystėje pradėjusios bėgioti seserys niekada negalvojo, kad vieną dieną mintyse suksi žodžiai „pasaulio čempionatas“, „olimpiada“.
„Neįtikėtina, – reziumuoja penktadienio naktį savo trečiąjį maratoną bėgsianti iki tol dažniausiai vidutinio nuotolio distancijose besivaržiusi 30-metė sportininkė. – Atrodo, viskas nutiko taip staigiai. Tiesiog „Vau“.
Pirmąjį maratoną M.Bytautienė įveikė Frankfurte prieš metus (2:34:40), antrąjį – Hanoveryje (2:32:28). Apie lūkesčius Katare vykstančiose pasaulio pirmenybėse bėgikė kalba atsargiai: „Nežinau, kaip kūnas reaguos į karštį ir naktinį bėgimą. Viliuosi patekti tarp 25 stipriausių bėgikių – tai man atvertų duris į Tokijo olimpines žaidynes. Būtų ramu“.
„Šiek tiek jaudinuosi, – sportas.lt prisipažino M.Bytautienė. – Jeigu nepateksiu tarp greičiausių 25 sportininkių, kitais metais reikės bandyti kėsintis į olimpinį normatyvą (2:29:30). Ar įmanoma jį pasiekti Dohoje? Ne, nemanau, kad bėgant tokiomis sąlygomis tai pavyktų padaryti. Tiksliai pasakyti sunku, bet netikiu“.
Sinoptikai prognozuoja, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį, kai vyks maratono bėgimas, Dohoje bus 32 laipsniai šilumos. Likus parai iki starto M.Bytautienė pasibandė bėgti.
„Atrodo, kad būčiau bėgusi dar gerai neįkaitusioje pirtyje, – įspūdžiais dalijosi bėgikė. – Po dviejų minučių buvau visa šlapia nuo prakaito, o po treniruotės nei vieno drabužio siūlelio nebuvo sauso. Tokio karščio net neįsivaizdavau. Esu bėgusi Tailande, Kretoje, bet čia... Laukia labai didžiulis iššūkis bėgti maratoną“.
„Tu gali“
M.Bytautienė prisipažino, kad svajonės apie pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes atsirado, kai buvo pradėta treniruotis su treneriu Romu Sausaičiu.
„Jaunieji sportininkai, galbūt, dabar iškart svajoja apie olimpines žaidynes, tačiau mums su sese kažkada tai tebuvo hobis, – nusišypsojo M.Bytautienė. – Niekada nesvajojau apie jokius normatyvus, tiesiog patikdavo dalyvauti Lietuvoje organizuojamose varžybose. Prabėgdavau ir jausdavausi kieta. Niekas man tada nesuteikė vilčių bent pagalvoti apie olimpinį kelią. O treneris R.Sausaitis iškart iškėlė tikslus“.
Treneris R.Sausaitis tik pradėjęs darbuotis su Monika ir Milda pasakė: „Jūs galite, jūs pasieksite, jūs dalyvausite“.
„Treneris pasakė, kad jam šiaip sau bėgiojančių žmonių nereikia, – prisiminusi nusijuokė bėgikė. – Mes sutarėme, kad sieksime rezultato. Tai įpareigojo. Tačiau mačiau, kad rezultatai gerėja, o treneris kasdien sugeba motyvuoti. Todėl man patinka, kad pasikeitė mano požiūris į treniruotes“.
„Visai sportininkė“
„Kaupiu patirtį. Juk tai tebus mano trečiasis maratonas. Ir aš negaliu patikėti, kad jį bėgsiu pasaulio čempionate, – kalbėjo M.Bytautienė. – Pažintis su maratonu? Pirmajame įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą, nors buvo sunku, antrasis – labai smagus ir suteikęs daug pasitikėjimo savo jėgomis. Abu jie buvo skirtingi. Todėl nežinau, ko dabar galiu tikėtis. Per pirmuosius du mane aplankydavo spontaniškos mintys „Nebegaliu“, tačiau jas sugebėjau paleisti, o finišuoti yra labai džiugu“.
Prieš startą pasaulio pirmenybėse M.Bytautienė save drąsino prisimindama jau įveiktus maratonus, sunkias treniruotes ir... dukrelę Aurėją.
„Man labai sunku ją palikti namuose savaitei, todėl aš privalau subėgti gerai. Juk vaikas laukia mamos. Kas jos širdelėje darosi? Privalau viską padaryti gerai, kad mūsų išsiskyrimas nebūtų veltui. Negaliu leisti sau malti nesąmonių, nes negaliu dėl nieko aukoti laiko su vaiku, – kalbėjo M.Bytautienė. – Šis suvokimas man padeda suvokti, kad sugebėsiu, kad man pavyks padaryti viską, ką galiu“.
Sulaukusi paprasto klausimo, kodėl tai daro, kodėl sportuoja, bėga, M.Bytautienė kiek susimąstė: „Nes aš kitaip neįsivaizduoju, – sakė bėgikė. – Juk esu sportininkė. Kitaip negali būti“.
„Kada save pradėjau vadinti ir vertinti kaip sportininkę? – netrukus sumąstė M.Bytautienė. – Įveikusi antrą maratoną, nes pirmas visada gali ištikti kaip nors netyčia. Po antrojo supratau, kad kažką galiu... „Visai aš sportininkė, juk galiu galvoti apie olimpiadą“ – net yra šovusi trumpa frazė į galvą“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
