Tyliai apie olimpines žaidynes svajojanti L.Kančytė: „Bėgimas nėra vien šypsenos ir „gėlytės“
Loreta Kančytė l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Netyčia. Nesitikėjau, – nusišypso bėgikė Loreta Kančytė prisiminusi laimėtą „Vilniaus maratono“ pusmaratonio bėgimą. – Tik dešimtajame kilometre galvoje sukirbėjo mintis „Kaip faina būtų laimėti“.
Tačiau bėgant greta po traumos grįžusios olimpietės Dianos Lobačevskės ir sesių Monikos Bytautienės bei Mildos Eimontės atskriejo kita mintis: „Loreta, tu apsiramink, nes gali likti ir penkta, gal tuoj tave aplenks Oksana Raita“.
Po dviejų kilometrų L.Kančytė aplenkė „seses“. „O likus keturiems kilometrams iki finišo supratau, kad galiu vytis ir D.Lobačevskę, – prisiminė bėgikė. – Nusprendžiau vytis“.
Lemiamas momentas įvyko iki finišo likus vos dviem kilometrams iki finišo linijos.
Bėgikė Loreta Kančytė 16 nuotr.
„O, Dieve, Loreta, ką tu padarei?“ – tik aplenkusi tituluotą varžovę pati savęs paklausė L.Kančytė.
25-erių bėgikė suprato, kad teks pasistengti, nes laukė paskutinė kalnuota ir posūkiais išraižyta atkarpa. „Pabaigoje buvo taip sunku, telaukiau, kada pamatysiu finišo juostą... Labai faina. Iki šiol smagu prisiminti“, – šypsojosi pusmaratonį per 01:15:31 įveikusi L.Kančytė.
Bėgti privertė brolis
L.Kančytė puikiai pamenu ir laikus, kai bėgimas atrodė pati didžiausia kančia. Besimokydama pirmoje klasėje ji visiems deklaravo užaugusi būsianti kasininke. „Man regis, tą lapelį, ant kurio buvo užrašyta ši svajonė, kažkur dar turiu, – nusijuokė sportininkė. – Bet ir dabartiniu savo karjeros keliu labai džiaugiuosi“.
Paauglystėje L.Kančytė nebėgiojo ir sportu nesižavėjo. „Nei trupučio, – priminė Alytaus rajone augusi bėgikė. – Tačiau brolis Remigijus jau buvo pradėjęs studijas Kaune. Vieną kartą jis grįžo į mūsų kaimuką apžiūrėti, kaip visi gyvena ir pasiūlė man prasibėgti. Pakrutėjau su juo tada gal dešimt minučių. Labai ramiai bėgome, bet „pompą“ spėjau pagauti“.
Septyneriais metais vyresnis brolis prieš išvykdamas į Kauną surašė ir paliko sesei sporto programą. „O baisiausia būdavo, kad jis skambindavo mamai ir klausdavo, ar aš viską darau. Prašydavau mamos, kad sakytų, jog darau. Įsivaizduokite, ten buvo parašyta, kad turiu bėgti 30 minučių. Baikit juokus, – emocingai pasakojo L.Kančytė. – Prabėgdavau dešimt minučių ir man užtekdavo“.
Bet po mėnesio L.Kančytė sudalyvavo pirmose savo varžybose Alytuje. „Reikėjo bėgti pusantro kilometro parke. Laimėjau ir, kaip dabar prisimenu, pasidarė labai smagu, nors net nesuvokiau, kaip tai padariau“, – tęsė bėgikė.
Antrose varžybose L.Kančytė bėgo penkis kilometrus. „Ir vėl laimėjau. Taip viskas prasidėjo. Jau netrukus pradėjau sportuoti pas Remigijaus trenerį Alytuje“, – pasakojo sportininkė.
Sulaukusi klausimo, ar yra padėkojusi olimpiečiui broliui už nurodytą kelią, L.Kančytė susimąstė. „Atrodo, kad esu... Sunku pasakyti, nepamenu“, – nusijuokė ji.
Ne vien „gėlytės“
„Žiauriai faina“, – taip L.Kančytė apibūdino jausmą, kuris virė viduje, kai brolis Remigijus Kančys bėgo maratoną Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
„Tačiau emocijų buvo labai daug ir jam rengiantis olimpinėms žaidynėms, – prisiminė sportininkė. – Pamenu, kai jis ruošėsi vykti į Berlyną, kuriame ketino įvykdyti olimpinį normatyvą. Niekas tuomet juo netikėjo, nes jam reikėjo gerinti savo asmeninį geriausią rezultatą penkiomis ar net daugiau minutėmis. Tačiau jis išpildė savo svajonę, nusitiesė kelią į olimpines žaidynes. Aš tuo labai džiaugiausi ir tikiu, kad jis išvažiuos ir į Tokijo žaidynes“.
Tačiau pati L.Kančytė apie olimpines žaidynes kalbėti garsiai neskuba.
„Labai aukšti reikalavimai, o laiko lieka vis mažiau, – aiškino bėgikė. – O norint į olimpines žaidynes patekti pagal reitingavimo sistemą, reikia įveikti mažiausiai du maratonus. Kol kas dar nesijaučiu psichologiškai pasirengusi bėgti. Nesijaučiu tvirtai. Gal išbandysiu save po olimpinių žaidynių. Aš svajoju tyliai. Kai svajonės išsipildys, būtinai pranešiu“.
Pasak L.Kančytės, sportas nėra vien tik gėlytės ir gražios emocijos bei šypsenos.
„Manote, kiekvieną rytą pabundu ir sakau „O, kaip faina, o, kaip šiandien bėgsiu?“ Ne, taip nėra. Džiaugiuosi, kai padarau sunkią treniruotę, džiaugiuosi, kad atkentėjau ir laukiu kitos dienos, – teigė L.Kančytė. – Kartais norisi verkti, būna dienų, kai nenoriu autis batelių ir eiti iš namų, bet susikaupiu ir išeinu. Džiaugiuosi savo gerėjančiais rezultatais. Ir su nekantrumu laukiu, kas bus ateityje. Per du metus pusmaratonio rezultatą pagerinau penkiomis minutėmis – tai čia, galbūt, viena iš tų „gėlyčių“.
Sportininkė priminė, kad svarbiausia visuomet yra „susidraugauti“ su galva. „Atrodo, galėčiau kiekvieną kartą simuliuoti, nedaryti vieno ar kito pratimo, bet privalau suprasti, kad ir kaip sunku bebūtų, tai darau dėl savęs. Kiekvieną kartą bėgu dėl savęs, dėl savo rezultato. Po kiekvienų varžybų, kai pagerinu asmeninį rekordą, būna labai gera ir smagu. Laimėti yra neapsakomai geras jausmas, o suvokimas, kad kiekvieną kartą, kai buvo sunku, įveikei save, neleidžia sustoti“, – kalbėjo L.Kančytė.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
