Olimpiečiai V.Žūsinaitė ir R.Nekriošius: „Vis dar nesitiki, kad esame mama ir tėtis“
Vaida Žūsinaitė ir Ričardas Nekriošius su dukryte l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Olimpinio medalio neturiu, bet žinau, ką reiškia iškovoti medalį pasaulio čempionate – tik pro trijų dienų supranti, kas nutiko. O dabar aš iki šiol nesuprantu, kad esu tėtis, nors jau bėga ketvirta diena po gimdymo“, – prie Vilniaus gimdymo namų kalbėjo olimpietis baidarininkas Ričardas Nekriošius.
Rugsėjo 5 dieną olimpiečių šeima – maratonininkė Vaida Žūsinaitė ir baidarininkas R.Nekriošius – susilaukė dukrytės.
„Džiaugsmo labai daug. Jaučiuosi esantis euforijoje, – kalbėjo R.Nekriošius. – Tai yra kur kas stipresnė emocija už visus laimėjimus sporte. Niekada nepamiršiu dienos, kai tapau tėčiu. Pats viską stebėjau. Supratau, kad tai nėra lengvas procesas. Gimdymas nebuvo trumpas. Buvo ganėtinai sunku matyti skausmą patiriantį mylimą žmogų. Žinau, kad Vaida yra pakanti skausmui ir matydamas, kaip ji kenčia, supratau, kad tai yra labai rimta. Net nežinojau, ką daryti. Buvo tikrai nelengva stebėti, guosti, palaikyti“.
Vaida Žūsinaitė ir Ričardas Nekriošius su dukryte 19 nuotr.
R.Nekriošius užsiminė, kad visas procesas truko apie 22 valandas. „Sportiniais terminais paskaičiuokime – Vaidai reikėjo įveikti dešimt maratonų“, – pabrėžė sportininkas.
Paklaustas, kokius pirmuosius žodžius dukrytei ištarė, R.Nekriošius susimąstė.
„Manau, kad pirmiausia, ką ištariau „Sakyk „tiatė“, – nusijuokė jis. – Šiuos žodžius nuolat kartodavau, kai dukrytė buvo pilvuke – pridėdavau žandą prie Vaidos pilvuko ir tyliai kartodavau „tiatė, tiatė“, kad pirmasis žodis būtų būtent toksai“.
Tėvai teigė ganėtinai greitai apsisprendę dėl dukrytės vardo. „Vaida turėjo vardų sąrašą, aš gavau užduoti pasirinkti kelis, – teigė R. Nekriošius. – Vėliau bendrai aptarėme, liko du variantai. O likus kelioms dienoms iki gimdymo apsisprendėme“.
„Susipažinkite – Gabija, – supuodama ant rankų mažylę pasitiko plačiai besišypsodama V. Žūsinaitė. – Turime džiaugsmą savo rankose“.
V. Žūsinaitė pripažino, kad besilaukdama vis skaičiavo, dėliojo mintis, kada galės po gimdymo grįžti į sportą. „O štai dabar žiūriu į Gabytę ir net negalvoju, kada reikėtų jau sportuoti, – teigė bėgikė. – Apsiprasime, kad esame trise, ir lauksiu, kada atsiras noras išbėgti. Dabar suprantu, kad jau nebe bėgimas gyvenime yra svarbiausias. Atrodo, kad viduje tvyro visiška ramybė, pilnatvė. Bet iki šiol dar nesitiki, kad esame mama ir tėtis“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
