„Užribis“ su D.Maskoliūnu: apie pirmą algą iš krepšinio, karjeros etapą Lenkijoje, pirmą automobilį, Š.Jasikevičiaus tramdymą ir dar neįgyvendintas svajones

 47-erių metų Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus asistentas Darius Maskoliūnas kaip žaidėjas turėjo ilgą ir tituluotą karjerą, o daugiausiai sezonų praleido „Žalgirio“ ir Sopoto „Prokom Trefl“ (Lenkija) komandose.

Kaip žaidėjas D.Maskoliūnas 6 kartus tapo LKL čempionu, po kartą laimėjo Europos taurę, NEBL čempionatą bei Eurolygą, taip pat du kartus triumfavo Lenkijos čempionate.

Savo trenerio karjerą D.Maskoliūnas pradėjo 2007-ais metais „Žalgiryje“ kaip asistentas, o nuo 2009 metų gruodžio iki 2010 metų gegužės ėjo ir vyriausiojo trenerio pareigas. Vėliau D.Maskoliūnas tiek kaip asistentas, tiek kaip vyriausiasis treneris dirbo Vilniaus „Ryto“ komandoje, o 2013-2015 metais darbavosi Sopoto ekipoje.

Nuo 2015-ų metų D.Maskoliūnas vėl dirba „Žalgiryje“. Treneris lankėsi „Žalgirio radijo“ rubrikoje „Užribis“, kur papasakojo apie vaikystę, pirmąją algą iš krepšinio, karjeros etapą Lenkijoje bei kitus dalykus.

- Ar prisimenate, kada pirmą kartą priėmėte kamuolį į rankas?

- Kada pirmą kartą tai tikrai nepasakysiu, nes augau nedideliame miestelyje Jonava. Mes skirtingai nei dabartinė karta - žaidėme visus sportus, kokius tik galėjome. Konkrečiai pasakyti kada - nepamenu, tačiau sportuoti sporto mokykloje pradėjau nuo tinklinio. Porą metų žaidžiau jį, tuo pačiu kažkiek ir krepšinį. Nuo dvylikos metų pradėjau lankyti tik krepšinį.

- Kur išleidote pirmą algą iš krepšinio?

- Oficiali alga - 62 rubliai. Mes gyvenome bendrabutyje ir priklausėme šiluminiams tinklams. R.Vaišvila gaudavo 64 rublius, nes jis buvo iš Klaipėdos.

- Ar esate dirbęs kažkokių darbų, kurie nesusiję su krepšiniu?

- Vasaras kaime dirbdavau bet kokius kaimiškus darbus. Taip pat noras būdavo vasarą užsidirbti kažkokių pinigų sau, tai visą laiką eidavome ir dirbdavome, morkas ravėdavome ar panašiai.

- Ar galėtumėte išskirti vieną savo karjeros mačą, kurį ir dabar labai malonu prisiminti?

- Aš visą laiką buvau komandinis žaidėjas, tai tų mačų, kur komanda laimėjo kažką didelio ir tu jauteisi to dalimi, buvo ne vienas. Tų asmeninių pasirodymų labai įspūdingų lyg ir nebuvo.

- Ar galėtumėte išskirti žaidėją, prieš kurį buvo sunkiausia žaisti?

- Yra daug tokių žaidėjų. Man visą laiką būdavo suteikiamos gynybinės funkcijos. Žaisti prieš Sergio Rodriguez buvo žiauriai sunku. Toliau visokie metikai - Velimiras Perasovičius, Aleksandras Džordževičius. Per savo karjerą teko ginti daug visokiausių žvaigždžių, tas pavardes net sunku atsiminti.

- Nemažą dalį karjeros praleidote Lenkijoje. Kokie prisiminimai? Ar pavyko pramokti tos kalbos ir dar jos nepamiršote?

- Lenkiškai kalbu puikiai. Nors kiek metų esu ne Lenkijoje, tačiau turiu daug draugų, su kuriais palaikau ryšį. Per tuos metus išmokau ne tik kalbėti, bet ir rašyti bei skaityti. Metai Lenkijoje buvo nuostabūs ne tik kaip žaidėjui, tačiau ir kaip treneriui. Mane ten supo geri žmonės. Visgi ne visą laiką sutinka nuomonės, todėl mes ir išsiskyrėme. Iš dabartinės perspektyvos matosi, kad tada aš buvau teisus.

- Jeigu dabar sutiktumėte save 16 metų. Kokį patarimą sau duotumėte?

- Faktas, kad nuo jaunystės buvau užsispyręs ir užsibrėžęs tikslą ir jo visą laiką siekiau. Dabar galvoju, kad dabartiniams šešiolikmečiams atidarytos visos sienos, langai ir durys. Reikia pasirinkti tai, ką tu nori, būti užsispyrusiam ir siekti. Dabar visi nori gauti čia ir dabar, tačiau jeigu turi tikslą - turi kantriai siekti ir kantriai dirbti.

- Geriausia dovana, kokią esate gavęs?

- Neįvardinsiu konkrečiai daiktų, tačiau esu gavęs labai jautrių dovanų iš savo vaikų. Esu gavęs labai gražią dovaną Sopote. Tai dalykai, kuriuos visą laiką prisimeni. Nelabai mėgstu švęsti gimtadienius, kadangi aš gimęs sausį, tai sezono metu nelabai jų ir gaudavosi švęsti. Visą laiką labai maloniai nustebina staigmenos, kurių nelauki.

- Be ko neprasideda D.Maskoliūno diena?

- Būsiu neįdomus: kiekvieną rytą išsivalau dantis ir išgeriu kavos.

- Mėgstamiausias jūsų patiekalas?

- Sunku kažką pasakyti. Nemeluosiu, esu išrankus maistui ir labiausiai mėgstu mamos maistą. Galbūt avienos šonkauliukai ir barščių sriuba.

- Ar esate gabus virtuvėje?

- Ne.

- Koks buvo pirmasis jūsų automobilis?

- Lada 2106.

- Ar daug patarimų tenka duoti sūnui Gustui, kuris neseniai pradėjo trenerio karjerą? Ar nenumoja ranka jūsų patarimų?

- Ranka patarimų nenumoja. Nuo mažens jis trynėsi prie krepšininkų, tai yra jo kraujyje. Pats mėgino juo tapti, turėjo patirties porą metų JAV, tačiau manau, kad jis dar ieško savęs ir džiaugiuosi, kad jis gali dirbti su Ryčiu Vaišvila Marijampolėje. Tai yra žmogus, kuris gali jį daug ko išmokyti. Faktas, kad pasikalbame krepšinio temomis, tačiau šiais laikais tu turi visą medžiagą interneto platumose ir tik reikia sugebėti tai pritaikyti komandoje.

- Ar nebandėte Gusto atkalbinėti nuo krepšinio?

- Didelio spaudimo nedariau niekada. Ką jis norėjo - tą sportavo. Nežinau, ar tiksliai tą daro, ką nori. Jis mano sūnus, aš visą laiką jį skatinsiu daryti tai, ką jis nori.

- Jūs žmogus, kuris gali sutramdyti Š.Jasikevičių. Matome, kad vis kažką jam sakote. Kokie tai žodžiai?

- Nėra kažkokių specialių žodžių, kuriais jį gali sutramdyti. Mano vienas iš darbų yra padėti jam ir suvaldyti emocijas  bei kartais paaiškinti momento svarbą. Aš jau daug kartų minėjau - aš jo nepakeisiu ir niekas jo nepakeis. Mes stengiamės tiesiog daryti taip, kad komandai būtų kuo geresni. Pakeisti Šarą - misija neįmanoma.

- Iš šono atrodo, kad žaidėjų kolektyvas labai susiklijavęs, tiek ir treneriai turi gerą tarpusavio ryšį. Atrodo, kad tas bendraujate ne tiek kaip kolegos, tačiau kaip draugai.

- Manau, kad tai labai svarbu. Pradėsiu nuo žaidėjų: mes labai atidžiai renkamės ne tik pagal krepšininko savybes, tačiau labai svarbią vietą užima ir žmogiškosios savybės. Mes surenkame daugybę informacijos apie jį, kaip apie žmogų ir galbūt dėl to tie žaidėjai taip puikiai įsilieja į komandą.

Kas dėl trenerių kolektyvo: mes esame kartu žaidę, esame draugai daugybę metų. Neturime kažkokių nesveikų ambicijų, pavydo ar kažko. Mes visi norime, kad sektųsi tiek komandai, tiek kiekvienam iš mūsų atskirai.

- Ar turite neišsipildžiusią svajonę ar tikslą, kuris nebūtinai susijęs su krepšiniu?

- Turiu, bet jau keletą įgyvendinau. Kažkada sakiau, kad reikia susirašyti ant lapo, ką baigus karjerą reikia padaryti. Noriu pamatyti „Formulę“, noriu pamatyti „Didžiojo kirčio“ turnyrą ir t.t. Dar turiu ko siekti.