Dziudo čempionus į pergales ves gležna šviesiaplaukė

 Europos dziudo sąjunga patikėjo Lietuvai surengti vieną iš keturių svarbiausių savo renginių. Birželio 30 – liepos 2 dienomis Kaune vyks prestižinis Europos dziudo čempionatas (U-18). Daugiau nei tūkstantis sportininkų iš 50 kontinentinės Europos šalių kausis dėl stipriausiųjų titulo „Žalgirio“ arenoje tris dienas vyksiančiame čempionate.

Lietuvos garbę stos ginti šalies dziudo jaunių rinktinė, kurią į pergales veda daugkartinė Lietuvos ir įvairių tarptautinių turnyrų čempionė Rasa Steponaitytė.

Šiandien su vyriausia rinktinės trenere kalbamės ne tik apie kovas, bet ir jos mylimas braškes.

- Rasa, Jūs tokia moteriška ir gležna, kaip atsidūrėte dziudo?

- Tėtis norėjo, kad lankyčiau bokso treniruotes, bet pavyko jį perkalbėti (juokiasi). Pamenu, mokiausi dabartinėje Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje Aleksote. Tuo metu treneriams buvo įprasta vaikščioti po mokyklas ir kviesti vaikus – taip atsidūriau tuometinėje Žemės ūkio akademijoje pas nuostabią trenerę Ramunę Čiaučionienę, kurią vadinu mama kvadratu.

Iki šiol pamenu tą pirmą įspūdį: tokia tamsiaplaukė su baltu kimono, kelios dešimtys vaikų, visi rimti, susikaupę kovoja... Prisijungiau. Aišku, po pirmos treniruotės paeiti nelabai galėjau, skaudėjo visus raumenis (šypsosi).

- Dziudo bene vienintelė sporto šaka, leidžianti moters paklausti apie jos svorį?

- (juokiasi) Išties. Kai sportavau mano svorio kategorija buvo -48 kg. Aišku, jeigu suvalgydavau kokį batonėlį, tekdavo pakovoti ir aukštinėje svorio kategorijoje. Bet daugiau -52 kg nesu pakilusi.

- Kas paskatino rinktis trenerės kelią?

- Dar vaikystėje dirbau (šypsosi). Visi mano kiemo draugai buvo išmokinti apsiginti. Atsimenu, grįžus po treniruotės kieme sakydavau berniukams – pulkite ir rodydavau gynybos veiksmus. Mokiau jų to, ko pati buvau išmokusi.

Labai norėjau įstoti į Kūno kultūros akademiją. Jeigu atvirai, nežinau, kur dabar būčiau, jeigu ne dziudo. Visko buvo. Šis sportas, žmonės, kurie su manimi dirbo išmokė kabintis į gyvenimą, turėti tikslą ir jo siekti, suteikė motyvaciją. Taip ir su studijomis, labai bijojau, kad nepavyks įstoti – bet užsibrėžiau tikslą ir štai, jau 18 metų kaip treniruoju.

O pradėjau ten pat kur treniravausi. Važiuoti buvo toli, atvykdavau anksčiau ir padėdavau, pamokindavau mažiukus. Sporto klubo direktorius pamatė, sako – dirbk. Taip ir dirbu iki šiol. Nors niekada nevadinau to darbu – net namie sakau, kad einu ne į darbą, bet į treniruotę.

- Turbūt išleidote ne vieną sportininkų laidą?

- Oi, tikrai. Dar iki šiol gaunu savo buvusių sportininkų sveikinimus motinos dienos proga – sugraudina iki ašarų. Ne vienas pas mane atveda savo vaikus ir dažnas nustemba. Sako, trenere, ar jūs ir ankščiau tokia maža buvote (juokiasi).

- Tai jus laiko kaip ir antra mama? Kaip to pasiekėte?

- Manau, kad pasisekė rasti savo vietą gyvenime. Man smagu treniruoti, smagu stebėti kaip auga, vystosi asmenybė. Pirmiausia stengiuosi užauginti žmogų, o tik paskui čempioną. Ir vaikams sakau – darykite tai, kas jums patinka ir būsite laimingi. Aš esu labai laiminga.

- Pernai jus paskyrė vyriausia jaunių rinktinės trenerė. Ar labai skiriasi darbas rinktinėje ir klube?

- Aišku, sunkiau dirbti su vaikais, kuriuos ne pats ruošei. Skiriasi metodikos, technikos. Nepradėsi juk iš naujo mokinti. Tačiau kaip ir savais sportininkais, taip ir su rinktinės, stengiuosi būti kuo atviresnė, nuoširdesnė. Yra trenerių, kurie rėkia, kaltina sportininkus po pralaimėtų varžybų. Aš dirbu kitaip.

Svarbiausias mano tikslas - įkvėpti jiems pasitikėjimo savimi. Kad kiekvieną kartą eidami ant tatamio atiduotų visas jėgas. Aš jiems sakau – jūs geriausi Lietuvoje, eikite ir parodykite tai. Kiekviena kova yra tarsi paskutinė, kovokite iki galo. Viena mergaitė buvo itin nedrąsi, tai sakau, įsivaizduok, kad tau ant galvos karūna – laikyk galvą iškėlusi ir neleisk jai nukristi. Tai šiandien jį jau drąsiai žengia, nosis aukštyn ir laimi.

- Kaip vyksta pasirengimas Europos Čempionatui, kuris vyks Kaune. Atsakomybė kautis namuose juk išauga? - Ruošiamės stovyklose, tarptautiniuose turnyruose. Dalyvavome ir Kaune vykusiame Europos jaunimo taurė turnyre, kur maniškiai išbandė jėgas su vyresniais ir net laimėjo vieną iš dviejų mūsų šaliai atitekusių medalių.

Kiekvieną kartą analizuojame rezultatus visi kartu. Sportininkų prašau pačių įvertinti savo pasirodymą – dešimtuko sau dar nei vienas neparašė (šypsosi). Labai svarbu, kad kiekvienas suprastų klaideles ir grįžęs namo jas taisytų su savo treneriu. Dar daug dėmesio turime skirti fiziniam pasirengimui, psichologijai. Tačiau labai smagu siekti bendro tikslo ir šiandien mes jau tikra komanda, kuri tiki, kad gali sutelkti jėgas, kad yra stipresni už tituluotus priešininkus.

- Namuose turbūt Jus mato retai?

- (juokiasi). Stengiuosi dukrą visur pasiimti kartu. Ji pas mane nuo trejų metu su kimono, nors galvojau gal bent ji pasirinks šokius. Tačiau jai jau aštuoneri ir su kimono dar nesiruošia atsisveikinti.

- Kaip ilsitės po visų varžybų, kelionių, treniruočių?

- Daržas – mano geriausia atsipalaidavimo vieta. O ypač braškių lysvės. Beprotiškai jas mėgstu. Neseniai buvome Lenkijoje, kur vyko Europos jaunių taurės turnyras, tai kasdien suvalgydavau jų apie kilogramą (juokiasi). O šiaip tai ieškau ramybės gamtoje. Su šeima keliaujame prie jūros, ežerų – toliau nuo šurmulio.