Savaitės interviu: sunkiausius karjeros metus išgyvenęs M.Mbodj planuoja likti Lietuvoje gynėjas turi išsikėlęs ir kitus tikslus

Vilniaus „Žalgiris“ šį sezoną Lietuvoje ir vėl buvo nesulaikomas. Vilniaus klubas iškovojo keturis trofėjus, o prie to svariai prisidėjo ir gynybos ramsčiu tapęs Mamadou Mbodj.

23-ejų metų vidurio gynėjas iš Senegalo Lietuvoje gyvena jau beveik metus. Šį sezoną jis tapo daugiausiai rungtynių „Žalgiryje“ sužaidusiu futbolininku – jis žaidė visuose „SMScredit.lt A lygos“ mačuose.

Iš viso M.Mbodj iš 44 „Žalgirio“ rungtynių sužaidė net 42, iš kurių net 41 kartą pradėjo startinėje sudėtyje. Paskutinį kartą tiek daug rungtynių futbolininkas žaidė tik gimtajame Senegale, todėl po ne itin sėkmingo karjeros periodo Serbijoje, jam pavyko laimę atrasti Lietuvoje.

Vilniaus Pilaitės rajone gyvenantis M.Mbodj gerai Vilniaus nepažįsta, o to priežastis yra paprasta – futbolininkas nemėgsta veltui švaistyti laiko. M.Mbodj dienos grafikas yra labai aiškus – treniruotės, maistas, poilsis, pokalbiai su Senegale likusia šeima ir geras miegas. Tokio profesionalaus rėžimo gynėjas laikosi ne veltui – jis nori kilti karjeros laiptais ir svajoja apie žaidimą aukščiausiose Europos lygose, o tam reikia visiškai susitelkti į savo darbą – futbolą.

Praėjusio pirmadienio naktį M.Mbodj išskrido atostogauti į gimtinę, bet aš dar spėjau su juo susitikti vienoje iš Vilniaus kavinių ir pakalbinti pagrindinį „Žalgirio“ vidurio gynėją.

Mažai miegojęs ir lauktuvių artimiesiems nupirkęs senegalietis su manimi prakalbėjo apie valandą ir pasidalino mintimis apie savo praeitį, dabartį bei ateities tikslus.

Itin šiltai ir maloniai per interviu bendravęs M.Mbodj parodė ir ekstrasensinius sugebėjimus. Tą pirmadienį, kurį jis išskrido į Senegalą, tik gerokai vėliau įvyko ir Lietuvos futbolo apdovanojimų ceremonija, todėl jo paklausiau, kas Lietuvoje taps geriausiais žaidėjais.

„Geriausiu Lietuvos žaidėju taps Fedoras Černychas. Tuo neabejoju. Jis yra ne tik geras futbolininkas, bet ir labai geras žmogus. Tuo metu Lietuvoje geriausias bus Mantas Kuklys“, – drąsiai sakė M.Mbodj ir neprašovė, nes būtent šie du žaidėjai ir tapo geriausiais.

Geriausioje Dakaro akademijoje penkerius metus futbolo paslapčių mokėsis gynėjas savo gimtinę paliko 2014 metais ir nuo tada pradėjo valgyti legionieriaus duoną. Apie tai jis plačiau papasakojo interviu.

Karjeros pradžia – geriausioje Dakaro akademijoje

– Kada pradėjai futbolininko karjerą?

– Žaisti futbolą pradėjau Senegale, būdamas 14 metų. Pasibaigus mokslų metams, mes su komanda žaidėme taurės turnyre. Jam pasibaigus, aš grįžau į mokyklą ir kitais metais vėl žaidžiau šiame turnyre. Po jo aš išvykau į Dakaro futbolo akademiją, kuri buvo tikrai didelė, o dabar yra dar didesnė. Ten aš praleidau penkerius metus, žaidžiau visose amžiaus kategorijose ir iškart po akademijos aš persikėliau į Serbiją.

– Gal gali daugiau papasakoti apie Dakaro futbolo akademiją, kurioje tobulėjai?

– Į Dakaro „Sacre-Coeur“ akademiją atvykau 2009 metais. 2010 metais į ją buvo investuota labai smarkiai ir ji tapo geriausia Dakare, nes tokios infrastruktūros Dakare neturi nei viena kita akademija. Pirmus pusantrų metų aš žaidžiau už įvairaus amžiaus jaunimo grupes, o paskutinius trejus metus – pagrindinėje akademijos komandoje, kuri dabar žaidžia antrojoje šalies lygoje, bet žinau, kad ji turi ambicingų tikslų patekti į aukščiausią lygą. Tačiau galiu pasakyti, kad skirtumas tarp antros ir pirmos Senegalų lygų nėra didelis. Turėjau pasiūlymų vykti ir į kitas Senegalo akademijas, bet nenorėjau palikti šios, nes jai buvau labai skolingas. Ji mane išmokė visko, ji mane išmokė žaisti naudojant savo galvą, o ne aklai pulti ir spirti kamuolį kuo toliau. Šiai akademijai aš esu labai skolingas ir ji padarė mane tokiu žaidėju, kokiu esu dabar. Tik šios akademijos dėka aš žaidžiau ir Senegalo jaunimo rinktinėse.

„Sacre-Coeur“ akademijos pristatymas:

– Senegale futbolas yra labai populiarus. Ar nesibaiminai konkurencijos ir visada tikėjai, kad tapsi profesionaliu futbolininku?

– Taip, Senegale futbolas yra labai populiarus, bet aš visada tikėjau savimi ir žinojau, kad tapsiu profesionalu. Tai yra mano svajonė. Dėl jos aš labai sunkiai dirbu ir dirbau. Mano šeima man taip pat padėjo siekti šio tikslo. Esu laimingas, kad tapau profesionalas, bet manęs dar laukia daug sunkaus darbo, nes to, ką esu pasiekęs dabar, man dar neužtenka.

Pirma stotelė Europoje – Serbija

– Kada pirmą kartą išgirdai apie Belgrado klubo dėmesį tau? Galbūt tave pastebėjo kokiame nors turnyre?

– Ne, ne ne. Aš žaidžiau Senegale už jaunimo rinktinę ir akademijos komandą. Tada sezonas pasibaigė ir aš turėjau atostogas bei buvau su savo šeima. Vieną dieną mano agentas man paskambino ir pasakė, kad už dviejų savaičių aš skrisiu į Serbiją, į Belgrado „Crvena Zvezda“ klubą. Apie Serbiją aš nieko nežinojau, apie „Crvena Zvezda“ klubą taip pat nieko negirdėjau ir nežinojau ar tai yra didelis klubas. Kaip ir sakiau, tuo metu aš atostogavau, apie dvi savaites nesitreniravau, buvau prastos sportinės formos, o mano agentas man pasakė, kad turiu būti pasiruošęs prieš išskrendant į Serbiją. Atgauti sportinę formą per dvi savaitės nėra lengva, bet aš intensyviai treniravausi tas dvi savaites ir tada 15-ai dienų išvykau į Serbiją. Tai buvo peržiūra, nes jie norėjo mane pamatyti iš arčiau. Jie manęs visiškai nepažinojo ir matė tik mano žaidimo vaizdo įrašus, todėl norėjo mane pamatyti žaidžiant gyvai. Tačiau aš manau, kad jie jau iš anksto planavo mane įsigyti, nes mano viza galiojo ne 15 dienų, o visus metus. Taigi, aš atvykau į Belgradą, sužaidžiau tris rungtynes pirmojoje komandoje ir po jų man pasakė, kad aš liksiu.

Mamadou Mbodj Belgrado komandoje | „Facebook“ nuotr.

– Ar buvai laimingas, pasirašęs sutartį su „Crvena Zvezda“?

– Taip, aš buvau laimingas, nes mano svajonė išsipildė ir aš pradėjau savo karjerą Europoje.

– Europoje rasizmas vis dar yra opi problema. Ar neteko su juo susidurti Serbijoje ar Lietuvoje?

– Ne, niekada neturėjau tokios problemos. Serbijoje jau po pirmų rungtynių visi iškart pradėjo mane mėgti, pradėjo mane vedžiotis į įvairias vietas ir pažindinti su miestu. Lietuvoje to irgi nepajutau ir rasizmo bėdos per savo karjerą neturėjau.

– „Crvena Zvezda“ klube konkurencija buvo didelė ir ten nesužaidei daug rungtynių. Ar kažko gailiesi iš to periodo, ar dabar būtum daręs kažką kitaip?

– Taip, nesu patenkintas tuo, kad nesužaidžiau itin daug rungtynių. Kartais tu jautiesi, kad esi geresnis už kai kuriuos kitus žaidėjus, bet tu nežaidi – toks yra futbolas. Man Serbijoje nebuvo lengva, nes ten aš atvykau iš Senegalo. Iš Afrikos persikėliau į didelį klubą, kuriame yra daug svarbių ir žinomų žaidėjų. Nėra lengva iškart parodyti ką sugebi, nes jie savo komandoje jau turi labai gerus žaidėjus, labai gerus gynėjus. Pirmi metai buvo šiek tiek sunkesni ir tada aš buvau paskolintas Kruševaco „Napredak“ klubui šešiems mėnesiams, kad geriau pažinčiau lygą ir prie jos priprasčiau. Ten pažaidęs pusę metų sugrįžau į „Crvena Zvezda“ ir sužaidžiau dvi ar tris rungtynes. Antrasis sezonas prasidėjo daug geriau ir startinėje sudėtyje pradėjau septynias rungtynes iš eilės. Po to praradau startinę vietą ir sausio mėnesį išvykau į klubo.

– Ar iš Serbijos liko daug draugų, palaikai ryšį su buvusiais komandos draugais?

– Su „Crvena Zvezda“ turiu labai gerus santykius. Vis dar bendrauju su kai kuriais žaidėjais ir mes šnekamės beveik kiekvieną savaitę. Taip pat sulaukiu žinučių iš fanų ir jie mane palaiko. Nors aš jau nesu Serbijoje ir atstovauju „Žalgiriui“, palaikymo iš Serbijos sulaukiu tikrai daug.

Sunkiausia Lietuvoje – šalti orai ir didelis atstumas nuo šeimos

– Senegalo nacionalinis stadionas talpina 60 tūkstančių žmonių, „Crvena Zvezda“ turi daugiau nei 50 tūkstančių vietų stadioną. Ar nebuvo keista žaisti Lietuvos stadionuose, kurie yra žymiai mažesni?

– Ne, man dėl to nebuvo jokių problemų. Jei vyksti į kokią nors šalį, turi adaptuotis prie jos. Žinoma, man patinka žaisti sausakimšuose stadionuose, kuriuose gali džiuginti fanus savo žaidimu, tačiau tai yra mano darbas ir aš turiu dirbti bet kokioje aplinkoje. Anksčiau savo gyvenime niekada nebuvau girdėjęs tokių šalių kaip Serbija ar Lietuva, bet nebijojau čia atvykti, nes toks yra mano darbas. Apie pačias šalis informacijos neieškojau, tik per Google paskaičius apie pačius klubus.

– Ar buvo sunku adaptuotis Lietuvoje?

– Taip, buvo šiek tiek sunku, bet man padėjo visi komandos nariai ir klubo darbuotojai. Nebuvo lengva, bet „Žalgiris“ man padėjo kaip galėdami ir palengvino adaptaciją.

– Ar į Lietuvą atvykai vienas, o galbūt su savimi pasiėmei ir šeimos narių?

– Ne, atvykau vienas. Labai pasiilgau savo šeimos. Metus praleisti be šeimos buvo labai, labai sunku. Kartais taip jų pasiilgstu, kad net nenoriu vykti į treniruotes. Pirmą kartą savo karjeroje buvo taip ilgai be šeimos. Šių metų aš niekada nepamiršiu, nes man jie buvo labai sunkūs.

– Ar ketini kada nors atsivežti savo šeimą?

– Žinoma, kad ketinu, bet ne šiuo momentu. Noriu, kad mano šeima atvyktų į Europą. Galbūt vasarą, kai žaisime Čempionų lygos atrankoje, nes žiemą čia jiems būtų labai šalta.

– Ar pačiam pavyko priprasti prie lietuviško klimato?

– Tai buvo labai, labai sunku, bet tai toks dalykas, kurio negaliu pakeisti ir turiu prie jo prisitaikyti. Žiemą čia būna labai šalta. Po rungtynių ar treniruočių man taip sušaldavo rankos, kad 30 minučių negalėdavau lankstyti pirštų ir laukdavau, kol jie atšils.

– Ar buvo sunku priprasti žaisti ant dirbtinės dangos?

– Senegale aš žaisdavau ant dirbtinės dangos, todėl buvau prie to pripratęs. Pradžioje gal ir buvo šiek tiek sunku, bet greitai pripratau prie aikštės ir nebuvo jokių problemų.

– Su kuriais „žalgiriečiais“ sutari geriausiai?

– Su visais. Iš tikro, su visais labai gerai sutariu. Sakoma, kad „Žalgiris“ yra šeima – tai tikra tiesa.

– Kaip tau „Žalgirio“ treniruotės ir treneris Valdas Dambrauskas?

– Treniruotės tikrai geros, nes turime aukščiausio lygio trenerį. Kiekvieną dieną treniruojamės su kamuoliu, žinoma, kartais bėgiojame ir geriname fizinę ištvermę. Treniruočių kokybė yra pačio aukščiausio lygio.

– Šį sezoną sužaidei kaip niekad daug rungtynių ir net įmušei 6 įvarčius. Kaip vertini šį savo sezoną?

– Esu labai laimingas, kad sužaidžiau visas lygos rungtynes, visas 32 rungtynes. Taip pat esu laimingas, kad įmušiau šešis įvarčius, bet man pasisekė, kad turėjau progų ateiti į baudos aikštelę ir įmušti tuos įvarčius. Įvarčių mušimas nėra mano darbas ir man daug svarbiau geriau pasirodyti gynyboje, bet jei turiu progą mušti į vartus, aš mušiu. Esu tikrai laimingas dėl šio sezono, nes pirmą kartą savo karjeroje sužaidžiau tiek daug rungtynių. Tikrai nepamiršiu šio sezono.

– Laimėjai keturis trofėjus: dvi LFF taures, vieną LFF Super taurę ir Lietuvos čempionų titulą. Kuris trofėjus buvo įsimintiniausias?

– Pats pirmasis – LFF Super taurė. Tai taip pat buvo pirmasis mano trofėjus kaip profesionalaus futbolininko, todėl jausmas iškovoti trofėjų buvo neįtikėtinas. Buvau labai laimingas. Tai buvo mano pirmos oficialios rungtynės už „Žalgirį“ ir pirmasis trofėjus karjeroje. Šį momentą tikrai atsiminsiu ir tai buvo geriausias šių metų momentas.

– „Žalgiryje“ esi jau metus. Ar po šio sezono sulaukei kitų pasiūlymų?

– Aš turiu sutartį su „Žalgiriu“, esu „Žalgirio“ žaidėjas ir esu susitelkęs ties tuo. Tiesa, aš nežinau kokia gali būti ateitis, nežinau net to, kas gali įvykti rytoj, bet dabar aš esu „Žalgiryje“ ir tai yra svarbiausia.

– Tai ir kitą sezoną planuoji žaisti „Žalgiryje“?

– Manau, kad taip. Negaliu jums pasakyti kas įvyks ateityje, bet esu „Žalgirio“ narys ir tokiu tikriausiai liksiu.

– Kokį savo žaidimo aspektą norėtum labiausiai pagerinti?

– Man patinka žaisti su kamuoliu, atlikti perdavimus, kovoti dėl kamuolio. Tai pagrindiniai gynėjo privalumai ir būtent juos aš norėčiau pagerinti.

– Ką galėtume pasakyti apie „Žalgirio“ fanus, Pietų IV ultras?

– Man jie labai patinka. Kad ir kur mes žaistume, jie atvyksta į rungtynes mūsų palaikyti ir tai mums prideda didžiulės motyvacijos. Dėl to aš juos labai gerbiu. Man labai patinka „Žalgirio“ fanai.

Mamadou Mbodj | „Facebook“ nuotr.

– Pasakyk savo nuomone, koks „Žalgirio“ futbolininkas yra geriausias?

– Visi komandoje yra geri ir savo pozicijos ekspertai, bet man labiausiai patinka Mantas Kuklys. Man jis labai patinka. Jis yra labai, labai geras žaidėjas.

– Ar tau lietuviai pasirodė draugiški?

– Be „Žalgirio“ žaidėjų ar jų artimųjų nelabai su kuo susipažinau. Turiu tik savo taksi vairuotoją. Jis mane jau puikiai pažįsta ir vos paskambinu taksi kompanijai, mane iškart atpažįsta ir iškviečia mano taksi vairuotoją. Jam net nereikia sakyti kur važiuoti, nes jis jau žino kur mano namai. Su kitais žmonėmis iš Lietuvos susipažinti neteko

– Ką veiki laisvu laiku, po treniruočių?

– Būnu namuose. Po treniruotės aš iškart važiuoju namo, pavalgau ir einu numigti. Po to atsikeliu, pakalbu su savo šeima, savo mergina. Kartais atvykstu pavalgyti į „Akropolį“. Nemėgstu vaikščioti po miestą, tik vieną kartą buvau prie Vilniaus Katedros. Nesu tas žmogus, kuris mėgsta tyrinėti miestus. Man geriau likti namuose, galvoti tik apie futbolą ir treniruotes.

– Ką galvoji apie Lietuvos futbolo lygį, palyginus su Serbija ar Senegalu?

– Lietuvos futbolo lygis yra šiek tiek aukštesnis nei Senegalo, bet džiugu tai, kad tas lygis toliau auga. Praėjusiais metais „Žalgiris“ kai kurias komandas įveikė nesunkiai ir dideliu skirtumu, o šiais metais žaisti yra daug sunkiau. Palyginus praėjusių ir šių metų lygį, jis tikrai užaugo. Lygio skirtumas nuo Serbijos taip pat nėra didelis.

– Ar manai, kad „Žalgiris“ galėtų varžytis Serbijos čempionate?

– Taip, manu, kad galėtų. Šiek tiek sunku pasakyti kokią vietą „Žalgiris“ galėtų užimti Serbijoje, bet tikrai žinau, kad galėtume kovoti jų čempionate.

– Kokia komanda Lietuvos čempionate tave nustebino labiausiai?

– Man patinka Utenos „Utenis“ ir jų žaidimas per paskutinius šešis mėnesius. Mes žaidėme prieš juos namuose ir išvykoje ir jie mane tikrai nustebino. Nesitikėjau tokių sunkių rungtynių. Nuo tų rungtynių aš juos palaikiau ir nenorėjau, kad jie iškristų į antrą lygą. Visa laimė, kad jie išliko aukščiausioje lygoje.

– Ar stebi kitų Lietuvos komandų žaidimą per televiziją ar internetą?

– Žiūriu tik tų klubų rungtynes, prieš kurias artimiausiu metu žaisime. Jei žaisime prieš „Sūduva“, pažiūriu jų paskutines rungtynes ir tiek. Nežiūriu kitų klubų rungtynių, prieš kuriuos greitai nežaisime.

Ateities tikslai

– Kokioje lygoje ateityje norėtumei žaisti?

– Norėčiau žaisti Prancūzijos, Anglijos arba Ispanijos lygoje. Tai yra mano svajonė.

– Galbūt žinai apie kokių nors klubų dėmesį tau? Galbūt kas nors iš tavo minėtų lygų?

– Nežinau nieko, nes tai nėra mano darbas. Tokiais dalykais rūpinasi mano agentas, o mano darbas yra treniruotis, būti pasiruošusiam ir žaisti gerai.

– Žaidei Senegalo U-20 ir U-23 rinktinėje, ar svajoji žaisti nacionalinėje rinktinėje? Manai, kad tai yra realu?

– Aš tikiu, kad vieną dieną žaisiu nacionalinėje rinktinėje. Tvirtai tuo tikiu, bet dabar galvoju ne apie tai. Dabar visą dėmesį skiriu savo karjerai, stengiuosi tobulinti savo žaidimą, progresuoti, o nacionalinės rinktinės eilė ateis po to.

Lengvesni klausimai

– Ar bandei paragauti tradicinių lietuviškų patiekalų?

– Vieną kartą bandžiau tos rožinės sriubos (šaltibarščiai, – aut. pastaba). Mantas Kuklys man davė vieną šaukštą jos paragauti, bet man nepatiko. Pabandžiau vos vieną šaukštą, bet to užteko (juokiasi, – aut. pastaba). Kitų tradicinių lietuviškų patiekalų neragavau.

– Ar turo savo idealą?

– Nemanja Vidičius. Man jis tikrai patinka. Patinka jo kietas žaidimas.

– Kokia yra tavo mėgstamiausia komanda?

– Tai Marselio „Olympique“. Vieną kartą aš ten jau buvau, bet labai norėčiau dar kartą sugrįžti. Tai yra mano mėgstamiausia komanda. Pirmos rungtynės, kurias mačiau per TV, buvo „Marseille“ rungtynės. Nuo tada ir pamilau šią komandą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

– Koks tavo mėgstamiausias filmas?

– Man patinka „Žmogus-Voras“.

– Kokios muzikos klausaisi?

– Aš klausausi muzikos iš mano gimtinės Senegalo.

– Ar turi kitų hobių, be futbolo?

– Man patinka krepšinis. Pats jo daug nežaidžiu, bet žiūriu per TV. Kai kurie „Žalgirio“ žaidėjai vyko į Eurolygos rungtynes Kaune, bet aš jas stebėjau per TV. Neturėjau laiko vykti į Kauną.

– Kas laimės „Ballon d‘Or“?

– Manau, kad Cristiano Ronaldo. Man labiau patinka Lionelis Messi, bet šiais metais statistika yra C.Ronaldo pusėje.

– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?

– Ryžiai su žuvimi ar kitomis jūros gėrybėmis. Tai tradicinis Senegalo patiekalas.

– Ar kada bandei čiuožinėti su pačiūžomis?

– Ne, niekada (juokiasi, – aut. pastaba). Niekada nelipsiu ant pačiūžų. Kas būtų, jei susilaužyčiau koją, ką tada pasakyčiau klubui? (vis dar juokiasi, – aut. pastaba).