Ėjikė B.Vibalytė-Dimšienė:„Olimpinės žaidynės man tampa lyg užkeiktos. Čia ir pragaras, ir dangus vienoje vietoje“
Brigita Virbalytė-Dimšienė | Alfredo Pliadžio nuotr.
Vaizdingoje vandenyno pakrantėje nusidriekusi olimpinė sportinio ėjimo trasa Lietuvos sportininkams suteikė ne džiaugsmą, o skausmą, ašaras, nusivylimą.
„Viskas šiandien buvo sunku. Nuo pat pradžių. Stebėjau, kaip varžovės, kurios yra silpnesnės, mane lenkia. Nežinau, kada taip lėtai ėjau. Manęs netenkina nei vieta, nei rezultatas, kuris yra tragiškas. Ir dėl to kaltinu tik save“, - po finišo olimpinių žaidynių 20 km distancijoje tramdydama ašaras kalbėjo 31 metų Brigita Virbalytė-Dimšienė.
Praėjusiais metais pasaulio čempionate septintąją vietą iškovojusi sportininkė Rio de Žaneire liko 29-ta, nuotolį įveikusi per 1 val. 35 min. 11 sek. Asmeninis jos rekordas – 1 val. 30 min. 20 sek. – būtų garantavęs aštuntąją vietą. 56-ąją vietą tarp 74 startavusių ėjikių užėmė olimpinių žaidynių debiutantė Živilė Vaiciukevičiūtė. Ji 20 km įveikė per 1 val. 41 min. 28 sek. Asmeninis šios 20 metų sportininkės rekordas – 1 val. 35 min. 33 sek.
Vos prasidėjus lenktynėms iš trasos pasitraukė 33 metų Neringa Aidietytė. Ją sustabdė skausmas – sportininkei atsinaujino šlaunies raumens trauma. Prieš ketverius metus Londone ši ėjikė užėmė 38-ąją vietą. B.Virbalytė-Dimšienė Londome buvo 25-ta.
Olimpine čempione tapo kinė Liu Hong (1 val. 28 min. 35 sek.). Sidabrą iškovojo meksikietė Maria Guadalupe Gonzalez (1 val. 28 min. 37 sek.), bronzą – dar viena Kinijos ėjikė Lu Xiuzhi (1 val. 28 min. 42 sek.).
Ryte toje pačioje trasoje vykusiose vyrų 50 km ėjimo varžybose Tadas Šuškevčius užėmė 32-ąją vietą, o Artutas Mastianica nefinišavo.
„Šiandien buvo ne Lietuvos ėjikų dieną“, - įvertino B.Virbalytė-Dimšienė.
Rio de Žaneiro olimpiada: moterų 20 km ėjimo varžybos (08.19) 42 nuotr.
- Brigita, kodėl nepavyko įgyvendinti savo planų?
- Buvau nusiteikusi ryžtingai ir treniruotės rodė, kad esu pajėgi eiti greitai. Nenustebsiu, kad po kelių savaičių varžybose driokstelėsiu ir tai bus įrodymas, kad čia nesusitvarkiau su savimi. Man šis sezonas nuo pat pradžių nebuvo toks, kokį planavome. Atrodytų, kad po praėjusių metų pakilimo turėtų viskas eiti vis geryn, bet nuo pat pirmų treniruočių buvo labai sunku. Pusę metų kentėjau kiekvieną treniruotę. Dugnas buvo pasaulio taurės varžybose Romoje. Bet po jų,atrodė, atsispyriau ir pradėjau kilti.
Per stovyklą Italijos aukštikalnėse treniravausi su vyrais, nes Neringa dėl traumos negalėjo man padėti. Buvau pajėgi ir tvirtai tikėjau, kad šiandien galiu eiti netoli geriausio asmeninio rezultato. Jis būtų garantavęs tą išsvajotą šešioliktuką. Tačiau šiandien buvo gal tik koks vienas kilometras, kai jutau, kad dar galiu užsikabinti. Matėsi, kad daugeliui sunku. Karštis buvo nežmoniškas, bet jo tikrai negalėčiau įvardinti kaip pagrindinio nesėkmės faktoriaus. Finišavau neišsikrovusi iki galo.
- Tadas Šuškevičius po finišo 50 km distancijoje sakė, kad olimpinės žaidynės jam lyg užkeiktos. Ar nesijauti panašiai?
- Tikriausiai. Pernai po pasaulio čempionato Pekine, kai visi klausė, ar susitvarkysi su spaudimu, kuris dabar manęs laukia, sakiau – taip. Ir tuo tikėjau. Nesakyčiau, kad esu psichologiškai silpna. Tačiau atrodo, kad sportininkai ketverius metus yra pamiršti. Juos prisimena tik olimpiniais metais, kai visi tikisi, nori, spaudžia. Kai žmonės, su kuriais gyvenime gal tik porą kartų bendravai, sako, kad laukia olimpinio medalio. Būtų daug lengviau susitvarkyti su savimi, jei visuomenės spaudimas būtų kitoks. Ši olimpiada parodė, kad geriausių rezultatų pasiekė tie, iš kurių nebuvo daug tikimasi. Kai iš manęs dešimt metų niekas nesitikėjo ir pernai pasaulio čempionate driokstelėjau, užteko vienų varžybų, kad visi patikėtų, jog galiu iššauti ir esu pasaulio elite. Bet vieno pasaulio čempionato neužtenka. Reikia ne vienerius metus būti tarp stipriausių. Pirmiausia, kad pats patikėtum savimi. Išties, olimpinės žaidynės ir man tampa lyg užkeiktos. Čia ir pragaras, ir dangus vienoje vietoje. Tai ypatingas renginys, bet tuo pačiu ir milžiniška atsakomybė. Nors šįkart jnebuvo kaip Londone, kai pirmus kilometrus buvo toks didingas jausmas, kad nelabai supratau, kur esu. Bet šios olimpinės žaidynės nepanašios į Londono apskritai. Nes nėra tiek žiūrovų, tokio palaikymo. Viskas kur kas prasčiau. Gal dėl to tas jausmas buvo visai kitoks.
- Ar planuoji rengtis Tokijo olimpinėms žaidynėms?
- Man kartais net pikta, kai olimpinės rinktinės kai kurie jauni, nė trisdešimties nesulaukę sportininkai sako, kad viskas, man užtenka, atsikandau, nebenoriu. Aš po praėjusių metų supratau, kad ar būtų blogos varžybos, ar geros, norėčiau, kad sportas mano gyvenime pasiliktų kuo ilgiau. Man pasisekė, kad ėjimas yra ilgaamžė sporto šaka. Tik svarbu, kad viskas būtų gerai, nesubyrėtų mūsų visa komanda. Jei sugebėsime kartu likti bent keli žmonės, Tokijas bus. Mano vyras juokauja, kad gal ir 2024 metais pamatys mane olimpiadoje.
- Kodėl komanda gali subyrėti?
- Neringai jau 33-eri, Tadui, kaip ir man, 31-eri. Treneriui Kastyčiui Paviloniui jau 70 metų. Buvo pareiškimų, kad po olimpinių žaidynių jis trauksis iš didžiojo sporto. Kol kas dar nekalbėjome apie jo planus. Todėl turime tam tikrų dvejonių. Nes treniruotėms reikia geros komandos.
-
-
Ukrainos ir Nyderlandų rungtynės buvo sustabdytos pusvalandžiui, čempionate liko trys nepralaimėjusios komandos
lietuviai – vieni drausmingiausių čempionate, P.Gintautas – tarp rezultatyvumo taškų lyderių
-
Lietuvos ledo ritulio legendų pagerbimas buvo vainikuotas vienu greičiausiu pastarojo meto IB diviziono įvarčiu bei užtikrinta lietuvių pergale prieš estus
L.Kudrevičiui buvo pralietas kraujas ir prireikė medikų pagalbos
-
