T.Vaitkus: „Nori tapti geru dviratininku – kentėk“

 Į didįjį sportą grįžęs ir važiavimo dviračiu džiaugsmą iš naujo atradęs vienas geriausių Lietuvos dviratininkų 34-erių Tomas Vaitkus neabejoja, kad „Velomaratonas“ itin naudingas renginys dviračių kultūros augimui Lietuvoje. „Tai labai naudingas šventė, nes žmones kviečia judėti, sveikai gyventi“, - tikina jis.

Po pusantrų metų grįžimas į didįjį sportą T. Vaitkui kaip tik ir prasidėjo nuo tokių renginių kaip „Velomaratonas“. „Kuo daugiau tokių startų, tuo lengviau užsikabinti, siekti geresnio rezultato“, - tvirtina dviratininkas, per savo karjerą vilkėjęs gerai žinomų komandų „Landbouwkrediet-Colnago“, „Ag2r Prevoyance“, „Discovery Channel“, „Astana“, „RadioShack“ ir „Orica GreenEDGE“ marškinėlius.

Savo trofėjų lentynoje Lietuvos ir pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempiono titulus bei legendinių lenktynių „Giro d’Italia“ etapo nugalėtojo apdovanojimus turintis T. Vaitkus papasakojo, kas paskatino jį grįžti į profesionalų sportą, kokios savybės žūtbūt reikalingos geram dviratininkui ir kokią naudą duoda masiniai sporto renginiai.

– Prieš dvejus metus garsiai paskelbėte apie karjeros pabaigą, tačiau pernai į didįjį sportą vėl grįžote. Kodėl žengėte šį paprastai sportininkui nelengvą žingsnį?

– Ne dėl storo pilvo (juokiasi). Tiesiog pasidariau truputį „per didelis“, pačiam gėda prieš save buvo. Iš pradžių važiavau sau, po to ėmiau lenktyniauti, neblogai sekėsi. Po Lietuvos čempionato Baltarusijoje vykusiose lenktynėse įvyko lūžis – supratau, kad galiu dar važiuoti, lenktyniauti ir jausti malonumą. Čia man daug padėjo latvių UCI (Tarptautinės dviračių sporto sąjungos) trečiojo diviziono komanda „Rietumu-Delfin“. Su jais išvykau į Kiniją ir intensyviai dirbau pusantro mėnesio. Įsivaizduokite, per 42 dienas buvo 32 startai. Tai daugiau nei „Tour de France“ lenktynėse!

– Kiek jums kainavo jėgų, laiko ir energijos grįžimas į dviračių trasą?

– Aišku, grįžau ir esu praradęs daug savybių, kurias turėjau prieš baigdamas karjerą. Aš jau nebe tas Tomas Vaitkus, kuris buvo prieš tai. Tačiau jei atiduočiau visas jėgas ir laiką, tikrai sugrąžinčiau buvusią sportinę formą. Iš tikrųjų kuo skiriasi mano važiavimas dabar ir prieš tai – jaučiu malonumą.

Važiuoju už „Al Nasr Pro Cycling Team-Dubai“ komandą iš Jungtinių Arabų Emyratų ir jos vadovai liko patenkinti tiek mano rezultatais, tiek važiuojančio direktoriaus darbu – konsultuoju komandą, parenku taktiką ir panašiai. Tai pirmieji metai komandai, didelių reikalavimų niekas neturi, jokio spaudimo nejaučiu, važiuoju savo malonumui. Kas gali būti geriau?

– Ar sąlygos Emyratuose dviratininkams geros? Juk ten smėlis, dykynės?

– Sąlygos išties puikios. Gal tik karštis trukdo ir trūksta kalnų – iki jų reikia minti dviratį apie valandą. O šiaip dykumoje nutiestos puikiausios dviračių trasos, naktį jos net visos apšviečiamos. Tik važiuok.

– Tomai, juk dviračių sportas yra vienas labiausiai alinančių. Kodėl pasirinkote būtent jį?

– 13-14 metų būdamas į tai žiūrėjau kaip į žaidimą, tačiau po truputį atsirado azartas, pradėjau lenktyniauti su draugais, o visiškai „užsikabinau“ kai pradėjau varžytis tarptautinėse lenktynėse. Pasirodo iš to galima ir užsidirbti.

– Kokios charakterio savybės reikalingos geram dviratininkui?

– Be tvirto charakterio nėra ko rodytis dviračių lenktynėse. Sakote fizinis pasirengimas? Daug mačiau itin gerai fiziškai pasirengusių dviratininkų, tačiau kai tampa sunku, daugelis jų pirmieji palieka trasą. Čia svarbiausia valia ir mokėjimas kentėti. Kentėti per treniruotes, kentėti per lenktynes dar labiau. Jei užeina silpnumas, pasidaro nepakeliamai sunku, kad norisi viską mesti, tuomet pagalvoji, kad jei dabar pasiduosi, tai kam tuomet tiek kentėta per treniruotes? Atlygis – kai užlipi ant prizininkų pakylos ir žinoma finansinis aspektas. Dviračių sportas reikalauja itin daug laiko ir jei dar reikėtų kažkur kitur dirbti, laiko treniruotėms paprasčiausiai neliktų. Turi išgyventi iš dviračių sporto.

– Ant dviračio vėl sėdite rimtai. Ką siekiate įrodyti ir kiek dar važiuosite?

– Manęs to paties klausė komanda Emyratuose. Jiems reikia direktoriaus ir jie lenkia, kad imčiausi tų pareigų. Tačiau esu apsisprendimo kryžkelėje. Važiavimas dviračiu man dabar teikia džiaugsmo, tai kol tą malonumą jausiu, tol minsiu pedalus.

– Kaip vertinate dviračių sporto ir dviračių kultūros situaciją Lietuvoje?

– Ji sparčiai gerėja. Atsirado Lietuvoje profesionali dviračių komanda, kur kiekvienas jaunuolis sieks patekti. Juk tai unikali galimybė išvažiuoti į užsienį ir užsirekomenduoti tarptautinėse varžybose. Kita vertus daug prie dviračių sporto populiarinimo prisideda toks renginys kaip „Velomaratonas“. Čia žmonės susirenka pabendrauti, pasivaržyti, o kartą pabandęs, kitiems metams jau perka geresnį dviratį, profesionalią aprangą, treniruojasi, kad pasiektų geresnį rezultatą. Tai labai naudingas renginys, nes žmones kviečia sveikai gyventi. Džiaugiuosi dėl to.

Pastaraisiais metais apie 10 tūkstančių dalyvių suburiantis „Velomaratonas“ šįmet vyks rugpjūčio 21 dieną, sekmadienį, Vilniuje. Renginio startas ir finišas numatytas prie LR Seimo rūmų. Didžiausioje Baltijos šalių dviračių šventėje mėgėjams skirtas „ERGO mėgėjų“ važiavimas (pasirinktinai 10, 20 arba 30 km), vaikučiai mins „AKROPOLIO vaikų važiavime“ (2,4 km), treniruoti mėgėjai - „SEMI SPORT“ (50 km) grupėje, o profesionalai - „Toyota SPORT“ (100 km) važiavime.