Istorija grįžta: smurtu aikštėje pažymėtas „Highbury“ mūšis tarp Anglijos ir Italijos rinktinių

 Futbolo portalas Ivartis.net pristato dar vieną rubrikos „Istorija grįžta“ numerį. Kiekvieną savaitę lankytojai turi galimybę prisiminti po vieną gerai žinomą istorinį įvykį.

Šiais laikais mes karts nuo karto aikštėje išvystame susirėmimus, kurie pareikalauja kraujo, o futbolininkai patiria sunkias traumas. Nors dabartiniame futbole tokių snukiadaužių aikštėje nėra daug, praeitame tūkstantmetyje buvo dvikovų, kurios istorijoje pabrėžiamos ne apie tai, kokios jos buvo aukštos kokybės, o kaip jas trikdė nesportiškas žaidimas. Vienas garsiausių – 1934 metais vykęs draugiškas Anglijos ir Italijos rinktinių mačas Londono „Highbury“ stadione, pažymėtas ne draugiškais veiksmais.

Anglija pirmuosiuose dvejuose (1930 ir 1934 metų) pasaulio čempionatuose nedalyvavo dėl įtemptų santykių su FIFA, tad išsiaiškinti su kitomis rinktinėmis, kas stipresnis, buvo žaidžiamos draugiškos rungtynės.

1934 metais Italijos rinktinė buvo tituluota stipriausia pasaulio komanda po to, kai ji triumfavo finale Romoje prieš Čekoslovakijos rinktinę 2-1. Šalies lyderiui Benito Mussolini tai buvo jo fašistinės ideologijos pergalė, ir tituliniuose žiniasklaidos puslapiuose ilgai buvo nevengiama skambių šūksnių apie tai, kokia galinga yra „Azzurri“.

Iš tiesų, komanda užsitarnavo pagarbą visame pasaulyje, tačiau tai nesužavėjo anglų, kurie nepripažino savo būsimųjų oponentų kaip geriausių pasaulyje ir pakvietė juos susiremti „Highbury“ stadione tų pačių metų lapkritį. Mačo ažiotažas buvo didžiulis, o Italijos rinktinės treneris Vittorio Pozzo žinojo, jog ant kortos buvo pastatyta labai daug.

Buvo skelbiama, kad Italijos rinktinės žaidėjams už pergalę B.Mussolini pasiūlė po atskirą „Alfa Romeo“ mašiną, atleidimą nuo tarnavimo kariuomenėje ir 150 svarų priedo. Diktatorius taip norėjo pažymėti pergalės svarbumą ir dar labiau sustiprinti savo politinį įvaizdį. Tuo tarpu anglai titanų mūšiui ruošėsi su nepatyrusia komanda. Ekipa neturėjo nė vieno žaidėjo, kuris būtų sužaidęs daugiau nei 10 mačų. Startinėje sudėtyje dominavo „Arsena“ žaidėjai – iš jų net septyni startavo vienuoliktuke (Frankas Mossas, George‘as Male‘as, Eddie Hapgoodas, Wilfas Coppingas, Ray‘us Bowdenas, Tedas Drake‘as ir Cliffas Bastinas). Iki šios dienos tai yra rekordinis vieno klubo žaidėjų skaičius startinėje rinktinės sudėtyje. 

Rungtynių dieną „Highbury“ stadione susirinko 56 tūkstančiai gerbėjų, o B.Mussolini turėjo vizitą Šveicarijoje, bet reikalavo nuolatinių pranešimų apie mačo eigą.

Pirmosios 45 minutės prisimenamos, kaip vienos žiauriausių, kurias matė stadione susirinkę gerbėjai. Vos po dviejų minučių T.Drake‘as įsirėžė į kertinį italų gynėją Luisą Monti, kuriam lūžo koja. Jis dar bandė dešimt minučių bėgioti aikštėje, tačiau buvo tik nereikalingas balastas komandai ir paliko aikštę. Tais laikais nebuvo keitimų, tad Italija liko žaisti dešimtiese. Anglai kiekybiniu pranešimu greitai pasinaudojo, ir vos po 12 minučių pirmavo 3-0, kai du įvarčius pelnė Ericas Bookas, o debiutantas T.Drake‘as pridėjo dar vieną tikslų smūgį.

Tuo tarpu svečiai manė, jog L.Monti trauma buvo sukelta tyčia, tad jie sukilo keršyti ir pavertė rungtynės kruvinu mūšiu. E.Hapgoodas, kuriam buvo sulaužyta nosis tyčiniu smūgiu alkūne, savo autobiografijoje rašė: „italai tapo nekontroliuojamais, ir spardė visus ir viską, kas atsidūrė jų kelyje“. E.Brookui po varžovų veiksmų pirmajame kėlinyje lūžo ranka, T.Drake‘ui teko šaldyti žandikaulį po smūgio į veidą, o R.Bowdenas turėjo kentėti stiprius kirkšnies skausmus.

Anglų komandoje šiose „skerdynėse“ išsiskynė Wilfas Coppingas, kuris dar buvo vadinamas „geležiniu žmogumi“. Buvęs šachtininkas saugų linijoje negailėdamas savęs kovėsi su italų „šienpjoviais“. E.Hapgoodas apie jį atsiliepė: „Wilfas Coppingas tą popietę jautėsi kaip žuvis vandenyje. Pirmą kartą jų gyvenime italai sulaukė pavyzdingo, nuoširdaus pečių surėmimo“. 

Antrajame kėlinyje Italija atsigavo, ir vedama Giuseppe Meazzos sudarė konkurenciją savo varžovams. Puolėjas 58 minutę pasižymėjo po Enrique Guaita perdavimo, o po vos keturių minučių tiksliai smūgiavo galva standartinėje situacijoje. Legendinis italų snaiperis vėliau galėjo įmušti „hat-tricką“ ir išplėšti lygiąsias, tačiau pataikė į skersinį, o Anglijos vartų sargas Frankas Mossas sugebėjo išsaugoti savo vartus sausus atremdamas kelis neįtikėtinus smūgius.

Mačas baigėsi rezultatu 3-2, ir nors rungtynėse netrūko smurto (mažiausiai trys žaidėjai patyrė lūžius), bet vakare buvo surengtas banketas, kuriame žaidėjai, su sutvarstytomis žaizdomis turėjo bendrą vakarienę.

„Daily Mail“ dienraštis kitą dieną skelbė: „Anglija įveikė Italiją – bet ar tokie mačai turėtų būti žaidžiami?“. Guardian laikraštis, tuo tarpu, skelbė: „Tai nebuvo futbolo mačas, tai buvo mūšis“. 

Neabejotinai, šios rungtynės įeis į pačių aršiausių dvikovų futbolo istorijoje sąrašą. Anglija pirmą kartą buvoįveikti italų tik 1973 metais.