M.Kuzminskas: „Didelių galimybių patekti į NBA neturiu“

Mindaugas Kuzminskas – Kauno „Žalgirio“ komandos krepšininkas, VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentas, universiteto komandai padėjęs iškovoti ne vieną skambų titulą. Su šiuo talentingu, perspektyviu sportininku pasikalbėjome apie jo studijas, studentišką ir profesionalų krepšinį bei nugalėtojo mentalitetą.



– Kada supratote, kad norite būti krepšininku?



– Mano mama žaidė krepšinį – man regis, ji iki šiol yra daugiausiai rungtynių moterų rinktinėje sužaidusi krepšininkė. Mano brolis sekė jos pėdomis, tad ir aš turbūt net neturėjau kito pasirinkimo... O tėtis buvo šalies stalo teniso čempionas, bet Lietuvoje sporto šaka nr. 1 yra krepšinis, todėl teko rinktis jį. Nuo mažens tėvai vedė į treniruotes. Žinote, kai tau yra 7 metukai, dar nelabai suvoki, ko nori, tad manau, kad tėvai mano pasirinkimui padarė didžiulę įtaką.



– Kodėl pasirinkote studijas VDU?



– Baigdamas 12 klasę, norėjau studijuoti žurnalistiką, bet taip išėjo, kad pasirašiau sutartį su „Šiaulių“ komanda ir persikėliau į Šiaulius, o ten žurnalistikos studijų nebuvo. Iš to, ką galėjau rinktis, man priimtiniausios pasirodė ekonomikos studijos. Po dvejų metų pasirašiau sutartį su „Žalgiriu“ ir persikėliau į Kauną. O priimtiniausias Kaune man pasirodė VDU universitetas.



– Ką geriausio jums davė studijos?



– Be abejo, studijos yra svarbu, bet manau, kad ypač svarbu ir tai, kaip mokėsi pritaikyti įgytas žinias realybėje. Būna labai gerų teoretikų, kurie žino visą teoriją, bet nemoka jos pritaikyti praktikoje. O kai kurie žmonės tiesiog turi gerą galvą ir sugeba dirbti. Aš tikiuosi, kad VDU gautas žinias mokėsiu panaudoti teigiamai ir džiaugiuosi čia mokydamasis.



– Atrodytų, ekonomika visai nesusijusi su krepšiniu. Tačiau gal įgytos žinios vis tiek praverčia aikštelėje ar už jos ribų?



– Praverčia, kai reikia atlyginimą skaičiuoti (juokiasi, – Red.). Apskritai, nors atrodo, kad krepšinis tik žaidimas, tačiau jame irgi reikia daug mąstyti. Galbūt jis yra šiek tiek mažiau susijęs su ekonomika, bet ir ten reikia mąstyti. Nėra taip, kad tiesiog bėgi ir meti – yra kombinacijos, taktikos ir taip toliau.



– Viename interviu minėjote, kad domitės investicijomis. Gal galite atskleisti, į ką investuojate?



– Dar nesu tiek daug uždirbęs, kad į kažką investuočiau... Tiesiog bandau savo lėšas nuolat diversifikuoti, kad jos nebūtų vienoje vietoje. Dabar daugiau pažaidžiu su įvairiais fondais ir t. t. Kai randu laisvo laiko, bandau gilintis, stengiuosi suprasti, kaip ten viskas vyksta. Galbūt, kai turėsiu daugiau laiko ir pinigų, galėsiu rimčiau į tai pasižiūrėti.



– Kokios VDU komandos rungtynės jums buvo įsimintiniausios?



– Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) finalas mano pirmaisiais metais Vytauto Didžiojo universitete. Prieš tas rungtynes buvau iškovojęs antrąją ir trečiąją vietą kartu su Šiaulių universiteto komanda. O minėtame mače su VDU iškovojau pirmąjį savo čempiono titulą. Tai buvo tokia simbolinė pergalė, o ir pačiam gerai sekėsi – tapau tų rungtynių naudingiausiu žaidėju. Kovojome Kauno sporto halėje, kurioje buvo tikrai nemažai žiūrovų.



– Galbūt atsimenate kokių nors linksmų nutikimų iš studijų VDU?



– Na, buvo vienas atvejis (juokiasi, – Red.). Išlaikiau egzaminą pas vieną labai jauną dėstytoją, ir kažkaip jos neįsidėmėjau... Kažkada ėjau gatve ir ji man pasakė „Labas“, ir aš pagalvojau, kad gal tai šiaip kokia nors sena pažįstama, tad jai irgi pasakiau „Labas“... O paskui prisiminiau, kad ten buvo mano dėstytoja ir tuomet labai susigėdau.



– Turbūt su VDU pasiektos pergalės pripratino siekti geriausio – gal tai suteikė savotišką nugalėtojo mentalitetą?



– Man jos padėdavo atsigauti psichologiškai, ypač pirmais metais „Žalgiryje“, nes tuo metu daug nežaidžiau – nuo ilgo sėdėjimo ant suolo imi jaustis šiek tiek sugniuždytas. O kai eidavau žaisti studentų lygos varžybose, rungtyniaudavau daug daugiau laiko, laimėdavome, galų gale – pačiam kartais labiau pasisekdavo, kartais ne. Pažaidęs universitete visada atsigaudavau psichologiškai, tokia buvo didžiausia nauda.



O kas dėl mentaliteto. Aš kaip tik sakyčiau, kad dabar VDU yra gana sunku rungtyniauti, nes visi žino, jog mes čempionai, nori mums įkasti. Pavyzdžiui, atsimenu kai su Šiaulių universiteto ekipa žaisdavau prieš VDU. Tuomet galvojome – na, jie čempionai, reikia juos nugalėti. Visi žaidžia prieš VDU su dviguba energija.



– Kokį krepšininką jums iki šiol buvo sunkiausia dengti?



– Galbūt Sonny Weemsą, kuris pernai rungtyniavo „Žalgiryje“. Su juo dažnai tekdavo susidurti treniruotėse ir kovosi prieš jį buvo labai sunku, ypač „vienas prieš vieną“. Tai neeilinių atletinių sugebėjimų žmogus, ne veltui žaidęs NBA, o dabar rungtyniaujantis CSKA.



– O pats ar norėtumėte žaisti NBA ir jei taip – kokioje komandoje?



– Be abejo. Manau, kad kiekvienas savo profesijos atstovas nori pasiekti maksimalų rezultatą savo srityje. Aš taip pat ne išimtis – aukščiausias krepšinio lygis yra NBA, tad be abejo, norėčiau išbandyti save ten. Vis dėlto mąstau realiai ir žinau, kad galbūt didelių galimybių patekti į NBA neturiu, tačiau svajoti niekas nedraudžia. Jei reikėtų išskirti konkrečią komandą, nemanau, kad būtų didelis skirtumas – Majamyje ar Los Andžele. Kodėl? Nes ten šilta? (Juokiasi, – Red.)



– Galbūt laikotės kokių nors prietarų ar ritualų prieš rungtynes?



– Išbėgdamas į aikštę iš rūbinės visada stengiuosi persižegnoti, nes tikiu.



– Ką manote apie „Žalgirio“ vyriausiąjį trenerį Joaną Plazą? Kuo ypatingas darbas su juo?



– Darbas su juo yra visiškai kitoks, nei su ankstesniais komandos treneriais. Tokio lygio komandą turi treniruoti ir atitinkamas treneris. Matosi, kad šis žmogus yra ypatingas savo srities profesionalas, visiems vienodai teisingas, labai greitai reaguojantis į įvykius aikštelėje. Be to, kas labai svarbu treneriui – jis geras psichologas, nes pastebi, kai būna sunkesnių akimirkų, supranta, pasikalba. Manau, kad tai yra tikrai neeilinis treneris, o tą mato ir žiūrovai.