Prielaida: beviltiškos „Lietuvos ryto“ rungtynių pradžios – nebylus krepšininkų protestas prieš M.Nicola

Vilniaus „Lietuvos rytas“ dar niekada per savo gyvavimo laikotarpį nėra išgyvenęs didesnės tragedijos Europos taurės sezono starte.

Trys pralaimėjimai savų sirgalių akivaizdoje – kraupiausia „Lietuvos ryto“ sezono pradžia antrajame pagal pajėgumą Senojo žemyno klubų krepšinio turnyre.

Beviltiškiau nei iškalbingos trys „L“ raidės prie „Lietuvos ryto“ namų rungtynių Europos taurės grupės etapo susitikimų sąraše atrodo tai, kaip tie pralaimėjimai buvo patirti.

Sezono atidarymo rungtynių su Stambulo „Bešiktaš“ didžiosios pertraukos metu „Lietuvos ryto“ gerbėjai, pakėlę akis į „Siemens“ arenos kubą, matė skaičius 30:49, panašų vaizdelį išvydo ir tie likusieji, kurie atėjo į rungtynes su Saratovo „Avtodor“ – 61:82 po trijų kėlinių.

Ta pati istorija – ir akistatose su pagrindiniais varžovais šalies pirmenybėse: 11:23 po pirmojo kėlinio susitikime su Klaipėdos „Neptūnu“, 33:46 – didžiosios pertraukos metu principinėje dvikovoje su Kauno „Žalgiriu“.

Galiausiai, tie 3,5 tūkstančio į „Siemens“ areną trečiadienio vakarą su krepšiniu praleisti atvykusių vilniečių, kuriuos drąsiai galima būtų vadinti kantriausiais (o gal nepataisomais optimistais), pirmąsias dvidešimt rungtynių su Sankt Peterburgo „Zenit“ minučių regėjo tokį beviltišką žaidimą, kokio jie tikrai dar nebuvo matę.

Kol „Lietuvos ryto“ krepšininkai nunarintomis galvomis kulniavo į rūbinę, turėdami 22 taškų deficitą (23:45), dalis tų kantriausiųjų į savo vietas nebesugrįžo. Ir nereikėtų jų kaltinti. Jie priėmė teisingą sprendimą.

Kartais komandoms būna sunku įsibėgėti. Kartais komandos išgyvena sudėtingas atkarpas sezono pradžioje. Tačiau „Lietuvos ryto“ komandoje ryškėja dėsningumas, kuris perša labai aiškią prielaidą.

Sostinės klubas tragiškai pradeda visas rungtynes, kuriose susiduria su panašaus pajėgumo varžovais. Ir tai, panašu, galima aiškinti tik vienaip: „Lietuvos ryto“ krepšininkai nebetiki Marcelo Nicola ir tuo pačiu supranta, kad turi didelę galią daryti įtaką klubo vadovybės sprendimams.

Skirtingai nei kitose komandose, „Lietuvos ryte“ nė vienas treneris, išskyrus galbūt Rimą Kurtinaitį, negalėjo būti tikras dėl savo ateities. Pastaraisiais metais sostinės klubas labiau garsėja trenerių atleidimais nei pergalėmis. Ir tą puikiai supranta komandos krepšininkai.

Jie žino, kad „Lietuvos ryto“ vadovybė problemas dažniausiai sprendžia labai tiesmukai: keletas netenkinamų rezultatų ir treneris kviečiamas ant kilimėlio. Dažniausiai tai būna jo paskutinis pokalbis su klubo šefais.

M.Nicolai nepavyko užsitarnauti savo auklėtinių pagarbos. Akivaizdu, kad krepšininkai šiuo treneriu jau nebetiki. Ir skirtingai nei kitose komandose, „Lietuvos ryte“ žaidėjai gali patys atsikratyti treneriu, kuris jiems nepatinka. Tam nereikia daug laiko. Tereikia kelių beviltiškų pasirodymų ir komandos vadovybės kritikos strėlės sminga treneriams į nugaras.

Tačiau ar krepšininkai yra labiausiai kalti dėl to, kad „Lietuvos rytas“ įnirtingiausiai spardo dugną per pastaruosius šešerius metus?

Ieškant atsakymo į šį klausimą, pirmiausia reikėtų įsigilinti į paties krepšininko psichologiją. Krepšininkas, kaip ir bet kuris sportininkas, nori laimėti. Kai krepšininkas mato, kad trenerio reikalaujamas žaidimo modelis fundamentaliai negali būti sėkmingas, jam tai nepatinka. Kai krepšininkas mato, kad treneris daro aibę klaidų rungtynių metu, jam tai nepatinka. Galiausiai, kai krepšininkas mato, kad treneris neišnaudoja savo auklėtinių geriausių savybių, jam tai nepatinka.

M.Nicola savo auklėtinių reikalauja žaisti taip, kaip jie tiesiog nesugeba. Jam nerūpi, ką jo auklėtiniai sugeba. Argentinietis tiesiog nori aikštelėje matyti tokį krepšinį, koks jam pačiam labiausiai patrauklus.

Antra, rungtynių metu M.Nicola dažnai priima sunkiai paaiškinamus sprendimus. Pakaktų vien rungtynių su „Zenit“, kad susidarytumėte gana aiškų vaizdą apie šio stratego sugebėjimus daryti įtaką susitikimo tėkmei.

Kai antrajame kėlinyje „Lietuvos rytas“ turėjo 12 taškų deficitą, M.Nicola atliko drastišką keitimą ir į aikštelę vienu metu išleido tris krepšininkus, kurie komandoje turi bene mažiausią puolimo potencialą: Žygimantą Janavičių, Mindaugą Lukauskį ir Julių Juciką. Reikėjo vos trijų minučių, kad minus 12 taškų deficitas virstų minus 22 taškų tragedija.

Kai „Lietuvos rytas“ spaudimo (M.Nicolos vienintelio gelbėjimosi rato) pagalba sugrįžo į rungtynes ir turėjo idealų šansą išplėšti pergalę, M.Nicola atsisakė varžovus gerokai iš vėžių išmušusios zoninės gynybos. „Zenit“ vėl pajuto savąjį žaidimą ir numarino bet kokias „Lietuvos ryto“ krepšininkų viltis.

Trečia, argentinietis nesugeba išnaudoti geriausių savo auklėtinių savybių. Geriausias to pavyzdys – Deividas Gailius.

Akivaizdu, kad Lietuvos rinktinės puolėjas šioje komandoje yra geriausiai vienas prieš vieną rungtyniaujantis perimetro krepšininkas, tačiau galimybių atskleisti savo talentui puolėjas turi labai mažai.

M.Nicolos žaidimo schemose situacijų, kurios sukurtų patogias progas D.Gailiui veržtis į baudos aikštelę arba žaisti vienas prieš vieną, beveik nėra.

Tiesa, „Lietuvos rytas“ labai dažnai žaidžia derinį, kuris „ant ūso“ vienas prieš vieną rungtyniauti išveda M.Lukauskį. Sunku suvokti, kodėl nei ūgiu, nei svoriu, nei atletiškumu, nei sugebėjimais žaisti nugara į krepšį neišsiskiriantis „Lietuvos ryto“ veteranas yra verčiamas rungtyniauti taip, kaip jis nesugeba efektyviai žaisti.

Ketvirta, kiekvienas tikras profesionalas jums nemirktelėdamas pasakytų, kad komandos žaidimui didelę įtaką daro treniruočių kokybė. Kiekvienas tikras profesionalas nori, kad treniruotės būtų visavertės.

M.Nicolos treniruotės nėra visavertės. Jeigu daugelis profesionalių komandų nuo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) stipriausių iki Eurolygos elito ne rungtynių dieną dirba du kartus, tai „Lietuvos rytas“ treniruojasi kartą per dieną ir neturi laisvadienių.

Mokslas jau senokai yra įrodęs, kad didžiausią teigiamą įtaką ištvermės ir jėgos augimui daro sunkios treniruotės ir poilsis, kurio metu kūne ir vyksta didžiausi teigiami pokyčiai. „Lietuvos ryto“ krepšininkai dirba mažais krūviais, tačiau be poilsio. Tai visiškai prieštarauja sveikai logikai.

Penkta, M.Nicola turi savo numylėtinius ir nesibodi demonstruoti jiems palankumo. Nesunku atspėti, kas „Lietuvos ryto“ komandoje yra didžiausias argentiniečio draugas. Argentinietis Nicolas Laprovittola, kuriam yra suteikiama besąlygiška laisvė puolime, o už klaidas gynyboje primenama kur kas rečiau nei kitiems.

Kai po kelių klaidų gynyboje M.Nicola karšia kailį Rokui Giedraičiui ar Adui Juškevičiui, link atsarginių žaidėjų suolelio einantis N.Laprovittola visada susilaukia padrąsinančio M.Nicolos pliaukštelėjimo. Ir nesvarbu, ar trenerio tautietis sodinamas, kad pailsėtų, ar po eilinio vangaus pasirodymo savo aikštelės pusėje.

Vardinti toliau ar mes jau galime iš dalies suprasti, kodėl „Lietuvos ryto“ krepšininkai turi pagrindo nebetikėti savo treneriu?

Tragiškos rungtynių pradžios ir vėliau nuolat sekantys dramatiški sugrįžimai galėtų būti nebylus komandos krepšininkų protestas prieš vyriausiąjį trenerį. Kai rungtynes jie pradeda nusivylę ir norintys permainų, po didžiosios pertraukos jie stengiasi įrodyti, kad yra pajėgūs žaisti su minėtais varžovais. Ir jie tai sėkmingai įrodinėja, nes nuolat naikina didžiulius deficitus.

Tačiau tai – tik prielaida, kurią dar sustiprina ir Gedimino Oreliko pareiškimas po pralaimėjimo „Zenit“: „Kaip reikia spręsti šitą problemą? Pradėti reikėtų nuo kiekvieno, o tada gal klausti vadovų, gal klausti trenerių“.

Ši prielaida – jokiu būdu ne faktas. Faktus žino tik patys krepšininkai. Mes galime konstatuoti tik tai, kad „Lietuvos ryto“ komandai reikia permainų.

Pradedant treneriu, kuris atliktų darbą, už kurį jam yra mokami dideli pinigai: įdiegtų žaidimo modelį, kuris atskleidžia geriausias šios komandos krepšininkų savybes, būtų autoritetas dėl savo sugebėjimų priimti sprendimus rungtynių metu, vestų visavertes treniruotes, gebėtų spręsti vidines psichologines problemas ir elgtis profesionaliai (viešai bent jau prisiimti dalį kaltės dėl prastų rezultatų, užuot kaltinęs tik savo auklėtinius).

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: algimantas@krepsinis.net