Lietuvos rinktinės atakų architektas tiki nauju žaidimo modeliu

Pusšeštos minutės iki ketvirtojo kėlinio pabaigos. Zoranas Ercegas realizuoja dar vieną baudos metimą, tęsdamas Serbijos rinktinės atkarpą 6:0. Jie jau kvėpuoja lietuviams į nugaras – švieslentėje dega skaičiai 53:54.

Ir staiga daugiatūkstantinė ištikimiausių Lietuvos rinktinės aistruolių minia Lilio „Pierre Mauroy“ stadione sprogsta. Gyvybiškai reikalingą tritaškį smeigia Mantas Kalnietis. Tai buvo pirmasis ir paskutinis taiklus jo tolimas metimas Europos čempionato pusfinalyje. Bet toks svarbus.

Nors tai buvo tik 9 tikslus bandymas iš 35 šiame čempionate, Mantas atrodo kitoks. Jis – nebe tas pats Lietuvos rinktinės pagrindinis atakų organizatorius, koks buvo pasirengimo čempionatui cikle ar grupės etape.

„Į čempionato pabaigą imu pajusti ritmą. Visą vasarą jaučiau, kad metai be krepšinio savo padarė, tačiau dabar viskas stojasi į vėžes“, – pripažįsta 29 metų 196 cm ūgio įžaidėjas, kuris savo rankose laiko daugelį krepšinio specialistų nustebinusios komandos žaidimą.

M.Kalnietis yra daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekantis žaidėjas Europos čempionate (vidutiniškai po 8). Jis taip pat yra antras labiausiai prie komandos taškų prisidedantis krepšininkas tarp visų turnyro žaidėjų.

Pagal HOB (Hands on Buckets) reitingą, kuris skaičiuoja, kiek rezultatyviais perdavimais ir pelnytais taškais žaidėjas prisideda prie 100 komandos pelnytų taškų, M.Kalnietis tarp visų Europos čempionato krepšininkų nusileidžia tik Vokietijos rinktinės žvaigždei Dennisui Schroederiui, kuris kartu su savo komanda, pasirodymą turnyre baigė jau seniai.

M.Kalnietis yra tiesiogiai atsakingas už 45 iš 100 Lietuvos rinktinės vidutiniškai pelnomų taškų. Net Ispanijos rinktinės žvaigždė Pau Gasolis, kuris šiame čempionate yra tiesiog dominuojanti jėga, pagal indėlį į komandos taškų kraitį nusileidžia Lietuvos rinktinės atakų organizatoriui (jis tiesiogiai prisideda prie 38,5 taško iš 100 ispanų pelnytų).

„Mano darbas – kurti situacijas kitiems. Man taip pat reikia reaguoti į tai, ką duoda gynyba. Jeigu gynyba duoda laisvės, aš turiu mesti. Jeigu ji dengia metimą, aš turiu ieškoti laisvo žmogaus“, – savo vaidmenį Lietuvos rinktinės puolime piešia M.Kalnietis.

Šiame Europos čempionate jis suklysta 3,8 karto. Rungtynėse su serbais klaidų buvo 8. Tačiau tuo pernelyg stebėtis nereikėtų. M.Kalnietis šioje Lietuvos rinktinėje yra pagrindinis atakų variklis, kurio sprendimai vainikuoja didžiąją dalį komandos išpuolių.

„Kadangi mano žaidime yra daug kūrybos, natūralu, kad yra daug blogų sprendimų, klaidų ir netaiklių metimų, – aiškina M.Kalnietis, kuris pripažįsta, kad savo veiksmuose vis dar ieško balanso. – Jeigu anksčiau jaučiausi neužtikrintai, tai dabar kartais net reikia save stabdyti. Kartais per daug pasiimu ant savęs. Taip, kad reikia dar ieškoti to balanso.“

Čempionatui artėjant į pabaigą, M.Kalniečiui, panašu, balanso savo žaidime ieškoti sekasi vis geriau. Kartu su pagerėjusiais pagrindinio atakų organizatoriaus sprendimais ir išaugusiu jų priėmimo greičiu, ūgtelėjo ir Lietuvos rinktinės puolimo kokybė.

Iki paskutinių grupės etapo rungtynių su Čekija lietuviai vidutiniškai sukrapštydavo vos 69,3 taško. Nuo mačo su čekais iki susitikimo su serbais taškų vidurkis (neskaitant pratęsimų) ūgtelėjo iki 75 vidutiniškai. Tai – pasekmė ne tik augančios M.Kalniečio žaidimo kreivės, tačiau ir lemtingų pokyčių, kuriuos Lietuvos rinktinė įdiegė po to, kai išgyveno dar vieną Rygos košmarą su estais.

„Mes įsitikinome, kad ne mums žaisti tokį žaidimą: bumbsėti kamuolį, stovėti ir laukti, kas bus. Būdavo taip, kad vienas žaidžia, keturi žiūri“, – grupės etapo pradžią prisiminė M.Kalnietis. Jis sutinka, kad laiku įdiegti pokyčiai pridėjo pasitikėjimo savimi tiek jam, tiek kitiems Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjams.

Mačiulis

Kai Lietuvos rinktinės fokusas puolime J.Valančiūno atžvilgiu gerokai sumažėjo, žaidime kur kas svarbesnėmis figūromis tapo perimetro krepšininkai. Varžovai turėjo ieškoti būdų kaip ne tik stabdyti „ant ūso“ gynybos barikadas didžiule jėga griovusį Lietuvos rinktinės „centrą“, tačiau ir aštriais prasiveržimais bei tolimais metimais rimtai grasinti ėmusius perimetro krepšininkus.

Jų svarba tapo ne mažesnė nei J.Valančiūno. Tuo galima buvo įsitikinti jau aštuntfinalio akistatoje su gruzinais. Tada Jonas Mačiulis tiesiog žydėjo. 34 taškus ir 50 naudingumo balų surinkęs Lietuvos rinktinės puolėjas aiškiai leido suprasti, kad Lietuvos rinktinė privalo žaisti universaliai.

„Ne paslaptis, kad tas krepšinis turi būti įvairus. Jeigu tu žaisi vien per baudos aikštelę, tu gali turėti kokius nori žmones, bet kamuolys nevaikščios ir vyraus labai statiškas žaidimas. Tada bus labai sunku, ką mes ir parodėme, – kalbėjo M.Kalnietis, kuris mano, jog išaugusi perimetro žaidėjų svarba puolime leido kur kas laisviau jaustis aukštaūgiams. – Kai pradėjo judėti kamuolys, atsirado prasiveržimai į baudos aikštelę, manau, kad ne tiek perimetro žaidėjai įgijo pasitikėjimo savimi, kiek patys aukštaūgiai gauna daugiau laisvų metimų, todėl jiems lengviau žaisti savo žaidimą „ant ūso“. Taigi tos permainos, manau, ne tik mažiukams į naudą išėjo, bet ir dideliems.“

Aštuntfinalis su Gruzija, anot M.Kalniečio, buvo kertinis ir dėl dar vienos priežasties.

„Tos rungtynės buvo sunkiausios, – pripažino jis. – Atvykus į Prancūziją, išskyrus rungtynes su gruzinais, mes niekada nebuvome favoritai. Vėliau, kai buvome tokie pusiau nurašyti, mums palengvėjo ir viskas sekėsi tik geriau.“

Ir sekėsi išties labai gerai. Lietuvos rinktinė paneigė visas išankstines prognozes, ketvirtfinalyje palaužusi ryškiausias italų žvaigždes, o pusfinalyje privertusi sudėti ginklus komandą, kuri, atrodė, turi didžiausią jų arsenalą. Be pralaimėjimų žygiavę serbai Europos čempionate iki tol rinko po 88 taškus, tačiau akistatoje su lietuviais jų sukrapštė vos 64.

Ši Lietuvos rinktinė turi dar vieną išskirtinį bruožą. Ji sugebėjo laimėti 6 iš 7 rungtynių, kurių nugalėtojas sprendėsi lemiamomis akimirkomis. Tie 64 serbų pelnyti taškai ir tas nugalėtojų mentalitetas, kuriuo spinduliuoja ši komanda, anot M.Kalniečio, turi šį tą bendro.

„Mus gelbėja gynyba ir po to išstename ir tuos labiausiai reikalingus taškelius, – Lietuvos rinktinės savybę laimėti dramatiškus trilerius aiškina M.Kalnietis, kuris net ir kalbėdamas apie šią stiprybę, nori maksimumo. – Negaliu pasakyti, kad mes gerai žaidžiame tas paskutines minutes. Galbūt tiesiog gerai susiginame. Puolime mums trūksta racionalumo.“

Siekti geriausio rezultato – teisinga. Visiškai neturinti ko prarasti Lietuvos rinktinė privalo siekti ir Europos čempionato aukso medalių – kartelės, kuri dar prieš keletą savaičių atrodė utopija. Tiesa, jeigu tikėsime M.Kalniečiu, nepalaužiamam lietuvių charakteriui nėra nieko neįmanomo:

„Galiu pasakyti, kad ši krepšinio šalis tuo ir unikali, kad kai būna sunku, visi susijungia. Atrodo, kai buvome ant iškritimo ribos... Na, iškritimo gal ir negalima sakyti. Tačiau su gruzinais buvo taip, kad mums buvo tikrai sunku. Tada mes tapome kaip vienas kumštis. Ir dėl šio savo bruožo Lietuva ir yra gerbiama visame krepšinio pasaulyje.“