Vertingos kroatų pamokos: Lietuvos rinktinės kančios ir renesansas ketvirtajame kėlinyje

Lietuvos nacionalinei vyrų rinktinei pirmasis pralaimėjimas pasirengimo 2015 metų Europos čempionatui cikle tapo ypač naudinga pamoka. Kroatijos krepšininkų gynyba aiškiai parodė pagrindines rinktinės problemas, kurias spręsti – dar nevėlu.

Vos 59 taškus įmetę (18 – per pirmus du kėlinius) Lietuvos krepšininkai susidūrė su gynyba, kuri sėkmingai neutralizavo rinktinės stiprybes. Kroatai gynėsi taip, kaip prieš Lietuvos rinktinę gintis mėgins daugelis komandų.

Ketvirtasis kėlinys, kurį Lietuvos rinktinė laimėjo 26:13, parodė, kad Jonas Kazlauskas ir pajėgiausi šalies krepšininkai turi priešnuodžių ir gali adaptuoti savo žaidimą, sėkmingai neutralizuodami varžovų gynybos planą.

Kalbant apie Lietuvos rinktinės problemas puolime susitikime su kroatais, vertėtų pradėti nuo kelių Kroatijos rinktinės gynybos aspektų, kurie lietuviams kėlė didžiausią galvos skausmą tragiškoje pirmoje mačo dalyje.

Kroatų gynybos taisyklė Nr. 1 – žaidimas be susikeitimo „du prieš du“ situacijose

Lietuvos rinktinės žaidime svarbų vaidmenį vaidina „du prieš du“ žaidimo elementas. Lietuvių vidurio puolėjai su gynėjais dažniausiai žaidžia „pikenrolą“ (kai užtvarą pastatęs aukštaūgis kerta į baudos aikštelę), o su sunkiaisiais krašto puolėjais – „pikenpopą“ (kai užtvarą pastatęs aukštaūgis atsitraukia į perimetrą).

Kroatijos rinktinė prieš lietuvių „du prieš du“ gynėsi taikydama „show“ sistemą, kai su kamuoliu esantį Lietuvos rinktinės gynėją, po komandos draugo užtvaros, trumpam sustabdo kroatų aukštaūgis, palaukdamas, kol tiesioginis gynėjas įveiks Lietuvos rinktinės aukštaūgio užtvarą ir sugrįš prie žaidėjo su kamuoliu.

Kai kamuolį įžaidinėdavo Lukas Lekavičius, kroatai dažnai taikydavo dar agresyvesnį „show“ gynybos variantą „trap“, kai po užtvaros judantį L.Lekavičių varžovų aukštaūgis stabdydavo agresyviai, o su užtvara susitvarkęs kroatų gynėjas taip pat agresyviai atakuodavo L.Lekavičių. Tada mažo ūgio rinktinės įžaidėjas būdavo užspaudžiamas dviejų kroatų žaidėjų (uždaromas į dėžutę) ir turėdavo kuo greičiau atsikratyti kamuoliu.

Kai kroatai tokiais metodais gindavosi nuo Lietuvos rinktinės „du prieš du“, į baudos aikštelę įkertantį neprižiūrimą lietuvių aukštaūgį pasitikdavo trečias kroatų žaidėjas, kuris dėl pagalbos veiksmų palikdavo savo žmogų laisvą ties perimetru.

Taip gindamiesi Kroatijos rinktinės krepšininkai stengėsi neutralizuoti Lietuvos rinktinės gynėjų perdavimus į baudos aikštelę įkertančiam aukštaūgiui, aukodami laisvas erdves perimetre.

Tokiose situacijose, kai žaidėjas su kamuoliu yra užspaudžiamas dviejų kroatų, geriausias sprendimas – ieškoti to be priežiūros atsidūrusio žmogaus ties tritaškio linija.

Kroatų gynybos taisyklė Nr. 2 – perimetro žaidėjai privalo patys susitvarkyti su užtvaromis

Be žaidimo „du prieš du“ Lietuvos rinktinės puolime svarbų vaidmenį vaidina vadinamasis „užtvarų“ (screen, – ang.) žaidimas, kai situacijose be kamuolio rinktinės aukštaūgiai užtvarų pagalba siekia sukurti patogias progas priimti kamuoliui ar išvesti metimui komandos snaiperius.

Kaip ir ginantis prieš Lietuvos rinktinės „du prieš du“, taip ir prieš „užtvarų“ žaidimą kroatai stengėsi vengti susikeitimų ginamaisiais. Kroatijos rinktinės perimetro žaidėjai stengdavosi patys įveikti Lietuvos rinktinės aukštaūgių statomas užtvaras ir taip pasivyti savo tiesioginius oponentus.

Rungtynės parodė, kad tokia taktika dažniausiai pasiteisindavo. Patogių progų atakuoti krepšį po judėjimo iš už užtvaros Lietuvos rinktinės snaiperiai turėdavo retai.

Taip buvo dėl trijų priežasčių: aukštaūgiai užtvaras statė vangiai, užtvaromis besinaudoję perimetro žaidėjai nebuvo pakankamai greiti ir staigūs, kad įgytų solidesnį atotrūkį nuo tiesioginių oponentų. Galiausiai, buvo vėluojama perduoti kamuolį užtvara pasinaudojusiam rinktinės snaiperiui.

Kroatų gynybos taisyklė Nr. 3 – koncentracija į baudos aikštelę

Agresyviai ginantis nuo „du prieš du“ privaloma daug dėmesio skirti baudos aikštelei, nes kitu atveju Lietuvos rinktinės aukštaūgiai, pastatę užtvaras „du prieš du“ situacijose, labai dažnai būtų atsidūrę be priežiūros.

Kroatijos rinktinė gynėsi pakankamai sutankindama gynybą į baudos aikštelę dėl dviejų priežasčių: pirmoji: tam, kad lietuviai negalėtų lengvai atrasti patogiose padėtyse atsidūrusių komandos aukštaūgių. Antroji priežastis – polinkis apsaugoti po susikeitimo ginamaisiais prieš aukštesnį lietuvį atsidūrusius perimetro žaidėjus.

Gynyboje koncentruodamiesi į baudos aikštelę kroatai vertė dažnai klysti Lietuvos rinktinės gynėjus, kurie stengdavosi perduoti kamuolį į baudos aikštelę. Lygiai taip pat klydo ir aukštaūgiai (ypatingai Robertas Javtokas), kurie priėmę kamuolį baudos aikštelėje, mėgindavo jį iškišti patogesnėje padėtyje atsidūrusiam komandos draugui.

Galiausiai, sutankinta gynyba baudos aikštelėje neutralizavo trečią svarbų Lietuvos rinktinės puolimo elementą – žaidimą nugara į krepšį (post up, – ang.). Kroatams pavyko keletą kartų perimti kamuolius, kai lietuvių gynėjai mėgino įvesti kamuolį poziciją „ant ūso“ užsiėmusiam rinktinės aukštaūgiui arba lengvajam kraštui.

Kai Lietuvos rinktinei pavykdavo išvesti žaidimui nugara į krepšį komandos aukštaūgį, sutankinta gynyba versdavo jį jaustis nepatogiai – mažai erdvės neleisdavo Lietuvos rinktinės priekinės linijos žmogui sėkmingai žaisti „vienas prieš vieną“.

Seibutis

Lietuvos rinktinės pagrindinės problemos puolime

Kroatams neutralizavus du svarbius Lietuvos rinktinės žaidimo elementus: „du prieš du“ ir žaidimą nugara į krepšį, Lietuvos rinktinė taškus galėjo rinkti tik metimais iš tolimesnių distancijų arba reidais nuo perimetro į baudos aikštelę. Tai buvo kroatų gynybos aukos, kuriomis Lietuvos rinktinė tris kėlinius sėkmingai pasinaudoti nesugebėjo.

Per pirmuosius du kėlinius, kai buvo įmesti vos 18 taškų, lietuviai turėjo net 15 progų laisvi atakuoti krepšį. Tikslą pasiekė vos 5 metimai (33 proc.). Bendrai po trijų kėlinių Lietuvos rinktinė krepšį „iš žaidimo“ atakavo vos 26 proc. taiklumu. Pasekmė – 33 taškai per 30 žaidimo minučių.

Kita skaudi problema – sprendimai ir klaidos. Per pirmuosius du kėlinius Lietuvos rinktinės žaidėjai priėmė net 8 blogus sprendimus perduodant kamuolį ne ten, kur reikia, arba neperduodant kamuolio į perimetrą laisvam žmogui, kai įsiveržiama į baudos aikštelę ir sutraukiama kroatų gynyba.

Kamuolio judėjimas pirmoje mačo dalyje buvo didžiausia Lietuvos rinktinės problema. Prie neteisingų sprendimų prisidėjo ir eilė netikslių perdavimų, nulėmusių klaidas. Per pirmuosius du kėlinius buvo suklysta net 13 kartų.

Galiausiai, didelė problema buvo sprendimų priėmimo greitis. Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjai (ypatingai įžaidėjai: Mantas Kalnietis, L.Lekavičius ir Žygimantas Janavičius) vėluodavo skirstant kamuolį patogiose progose atsidūrusiems komandos draugams. Net ir kelios pavėluotos milisekundės, kai kamuolys nebūdavo perduodamas perimetre laisvam atsidūrusiam žmogui, leisdavo kroatų gynybai staigiai persigrupuoti – į pagalbą baudos aikštelėje nusileidusiems kroatų gynėjams sugrįžti prie savo tiesioginių oponentų.

Kas pasikeitė ketvirtajame kėlinyje?

Ketvirtasis rungtynių su kroatais kėlinys parodė, kad Lietuvos rinktinė gali žaisti lanksčiai reaguodama į varžovų gynybą. Supratę, kad daugiausiai erdvės puolime atsiranda ties tritaškio linija, Lietuvos rinktinės krepšininkai ėmė koncentruotis ne į baudos aikštelę, o į žaidimą ties perimetru.

Ypatingai tai galima buvo įžvelgti „du prieš du“ situacijose. Žaidėjas su kamuoliu nebesižvalgydavo įkertančio aukštaūgio, o stengdavosi staigiai atiduoti kamuolį perimetre lūkuriuojančiam komandos draugui. Taip būdavo ištampoma kroatų gynyba, kuri buvo koncentruota į baudos aikštelę.

Supratusi, kad įveikti Kroatijos rinktinės gynybą galima kur kas paprasčiau nei atrodo, Lietuvos rinktinė ėmė žaisti greičiau. Kai pirmuosius tris kėlinius Lietuvos rinktinės atakų laikas užsitęsdavo, ketvirtajame kėlinyje buvo žaidžiama paprasčiau.

„Du prieš du“ situacijose gynėjas iškart perduodavo kamuolį perimetre laukiančiam komandos draugui, o šis – dar toliau ties tritaškio linija, kur dažniausiai stovėdavo be priežiūros paliktas dar vienas perimetro žaidėjas. Laisvas jis atsidurdavo dėl to, nes jo tiesioginis oponentas nusileisdavo į baudos aikštelę, kad pristabdytų įkirtusį Lietuvos rinktinės aukštaūgį.

Palikęs be priežiūros savo tiesioginį oponentą kroatų žaidėjas stengdavosi kuo greičiau prie jo sugrįžti. Taip Deividas Gailius, Artūras Milaknis ar Domantas Sabonis stengdavosi pagauti „ant žingsnio“ savo tiesioginį oponentą ir veržtis į baudos aikštelę.

Panašiu principu Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjai (išskirtinai, Renaldas Seibutis) neutralizuodavo kroatų gynybą prieš „pikenrolą“. Žinodami, kad kroatai agresyviai spaus į užtvaros pusę judantį žaidėją su kamuoliu, lietuvių perimetro krepšininkai ėmė imituoti judėjimą į užtvarą ir staigiai veržtis į priešingą pusę, taip suklaidinant kroatų gynybą ir dažnai be pasipriešinimo įsiveržiant į baudos aikštelę.

Galiausiai, sutankintą kroatų gynybą sėkmingai neutralizuodavo ir rinktinės aukštaūgiai. Antanas Kavaliauskas, užuot žiūrėjęs į krepšį, kai priimdavo kamuolį baudos aišktelėje, ieškodavo laisvų komandos draugų ties perimetru. Imituodamas užtvarą „du prieš du“ situacijose jis priimdavo kamuolį ir staigiai jį skirstydavo į perimetrą.

Pakeitusi puolimo fokusą iš žaidimo per priekinę liniją į žaidimą per perimetrą Lietuvos rinktinė ėmė sėkmingai tampyti kroatų gynybą, susikurdama progų tiek atakuoti krepšį patogiose situacijose iš toli, tiek veržtis į baudos aikštelę, kai į apačią nusileidę kroatų perimetro žaidėjai stengdavosi kuo greičiau sugrįžti prie kamuolį perimetre priėmusių tiesioginių oponentų.

Lietuvos rinktinės krepšininkai ėmė nuolatos susikurti patogias progas metimams, sumaniai pasinaudodavo spragomis ir verždavosi į baudos aikštelę, o komandos žaidimas tapo greitesnis ir agresyvesnis. Tai lėmė, kad ketvirtajame kėlinyje lietuviai surinko net 26 taškus ir skirtumą, kuriuo buvo pralaimėtos rungtynės, pavertė padoriu.

Galima spėti, kad su panašiomis varžovų gynybos sistemomis Lietuvos rinktinė susidurs ir Europos čempionate. Žinodama, kokias aukas varžovai daro, kad neutralizuotų lietuvių žaidimą per priekinę liniją, J.Kazlausko auklėtiniai, pasimokę iš pralaimėjimo kroatams, turės reaguoti lanksčiai.